VLADISLAV B. SOTIROVIC, Ph.D.

PH.D. Dissertation Summary SOTIROVIC

THE LINGUISTIC   DEFINITION OF THE SERBIAN NATION BY VUK STEFANOVIC KARADZIC AND THE PROJECT OF THE CREATION OF A LINGUISTICALLY-DETERMINED SERBIAN NATIONAL STATE BY ILIJA GARASANIN

Link: http://www.freewebs.com/lepenica/PH.D. dissertation summary SOTIROVIC.doc

VILNIUS UNIVERSITY 

Vladislav B. Sotirović

THE LINGUISTIC MODEL OF THE DEFINITION OF THE SERBIAN NATION BY VUK STEFANOVIĆ KARADŽIĆ

AND

THE PROJECT OF THE CREATION OF A LINGUISTICALLY-DETERMINED SERBIAN NATIONAL STATE BY ILIJA GARAŠANIN

Summary of Doctoral Dissertation

Humanitarian sciences, Philology

Vilnius, 2002

The work was completed in Vilnius University, 1998?.

The right to doctoral studies is enshrined in the Decision No. 457 by the Government of the Republic of Lithuania in April 14^th, 1998.

The Members of Doctoral Committee:

Chairman and supervisor:

Associated Prof. Habil. Dr. Sergejus TEMČINAS (Vilnius University, the Humanities, Philology 04H)

Members:

1.  Prof. Habil. Dr. Valerijus ČEKMONAS (Vilnius, University, the Humanities, Philology 04H);

2.  Dr. Nadežda Morozova (Vilnius University, the Humanities, Philology 04H);

3.  Associated Prof. Dr. Algirdas Jakubčionis (Vilnius University, the Humanities, History 05H);

4.  Habil. Dr. Giedrius Subačius (Institute of Lithuanian Language, the Humanities, Philology 04H).

Opponents:

1.  Prof. Habil. Dr. Drago Roksandić (Zagreb University, the Humanities, History 05H);

2.  Dr. Jelena Konickaja (Vilnius University, the Humanities, Philology 04H).

Dissertation was defended openly and publicly in the Committee meeting, which was held in Vilnius University, Faculty of Philology, Auditorium of V. Krėvė, on June 14^th, 2002.

Home Address:

Vladislav B. Sotirović

Gerosios Vilties g. 24 – 48

LT-03144 Vilnius, Lithuania

Phone: +370 5 213 6787

Mobile: 867664317

E-mails: vsotirovic@serbiancafe.com; vsotirovic@hotmail.com;

vsotirovic@delijeonline@com; vsotirovic@yahoo.com

URL: http://www.freewebs.com/ovsiste/index.htm

Vilnius University Library and National M. Mazvydas library will provide the access to the manuscript of dissertation.

DESCRIPTION OF RESEARCH ISSUE

The Object of Research

         The present work investigates the linguistic model of national identification of the South Slavs designed by Vuk Stefanović Karadžić in 1836 and the programme for the restructuring of the political map of the Balkan Peninsula drafted by Ilija Garašanin in 1844. This work is an attempt to reconstruct the understanding of Karadžić and Garašanin of those components of group consciousness which could affect the sense of belonging to the same community (“togetherness”). Relevant to the problem of identity are explicit or implicit frames of reference by which members of one (the “inner”) group might be distinguished from the other (the “outer”) groups.  Special attention is given to the different traditions and beliefs, particularly those trying to explain the origin of a group, common symbols and above all common group characteristics which create a distinct identity.

         V. S. Karadžić developed his theoretical linguistic model of national determination of the South Slavs in 1836 in the article “Srbi svi i svuda” [Serbs All and Everywhere], Ковчежић за историју, језик и обичаје Срба сва три закона, I, Beč [Vienna], 1849, 1–27. I. Garašanin laid down political-programmatic foundations for the resolvement of the Balkan Question in 1844 in his secret manuscript Načertanije [Draft], Beograd [Belgrade].

         I have chosen these two ideological-programmatic manuscripts as the object of my research because they both have been some of the most influential works in the history of the Serbian and Yugoslav political thought until the present day. There exist, however, radically different opinions about these works and heated debates have been taking place in the Yugoslav historiography concerning these works. This is caused primarily by the influence of politics of a certain period on the researchers and their writings.  The 19^th century South Slavic and Balkan history cannot be understood properly without and objective and politically unbiased analysis and interpretation of the works by V. S. Karadžić and I. Garašanin. The 19^th century Balkan Question is one of the most important research topics in the Balkan historiography (especially from the ideological-programmatic  point of view) as all the  modern (20^th century) Balkan states were (re)established on the ideological-programmatic foundations created in the 19^th century. The works “Srbi svi i svuda” and Načertanije are part of these foundations and because of their significant influence on the Serbian and Yugoslav ideology, politics and the development of nationalism, they have to be investigated thoroughly.

         Both works belong primarily to the history of South Slavic nationalism, which unfortunately has not been given satisfactory attention by Yugoslav historiographers in the last century, mainly because the topic of South Slavic nationalism has been considered as ideologically “destructive” (as nationalism = separatism) for Yugoslavia’s multiethnic union. Therefore, the studies of nationalism, especially the issues of the historical development of national ideologies, national determination and creation of national states, were either partially neglected or given subjective interpretations influenced by the prevailing political views. However, the 19^th and 20^th century historical development of the South Slavs cannot be properly reconstructed without attempts to investigate objectively the development of the South Slavic nationalism, especially Serbian and Croatian. This dissertation is a contribution to these attempts.            

The Aims of Research

The dissertation has three major aims:

Ø The first aim is to investigate how language influenced Serbian and Croatian national ideologies in the 1830s and 1840s.

Ø The second aim is to discuss how V. S. Karadžić, the most influential Serbian 19^th century philologist, and I. Garašanin, the most important Serbian 19^th century politician, answer the fundamental question of Serbian nationalism from the perspective of the 19^th century romanticism: Who are the Serbs and why are they different from  others?

Ø The third aim is to define the formation of structure of the Serbian and Croatian nationalism starting with the first half of the 19^th century in order to answer the question whether or not the Serbian and Croatian Romanticists in the first half of the 19^th century agreed with the opinion that ethnic groups (peoples) who speak the same or similar language(s) naturally tend to live in the same political organization (state).

 The Research Problem

          Background.  Both Vuk Stefanović Karadžić (1787–1864), the leading 19^th century Serbian philologist author of grammar and dictionary, collector of folk songs and poems, most influential figure in the development of literary Serbian, and Ilija Garašanin (1812–1874), the  leading 19^th century Serbian politician, Minister of the Interior and Minister of the Exterior,  belonged to the group of European romanticist thinkers and nationalists who accepted the idea that a language determins an ethnicity  and that a national united state should embrace all the members of such a linguistic group.

          Karadžić chose Štokavian, the most widespread Serbian dialect today, closely related to one of the three Croat dialects of today, as the basis of his standardization of Serbian. Štokavian dialect was also accepted and used for writing in 1836 by  Ljudevit Gaj (1809–1872), leader of Croatian national revival movement (1835–1850) who promoted the idea of cultural unity of South Slavs and who originally spoke and wrote in Kajkavian. As a result, Serbian and Croatian developed as one literary language in the second half of the 19^th century, although it was written in Latin characters by all Roman Catholics (the majority of whom were Croats and minority of whom were Serbs) and in Cyrillic characters by the Orthodox believers (the majority of whom were Serbs).

          Serbian as well as Croatian linguistic nationalism in the 19^th century was based on the assumption that Serbian and Croatian national cultures are spread on the lands where Serbian and Croatian languages were spoken and written by the local populations,  regardless of their religious determination or the state borders (between the Habsburg Monarchy and the Ottoman Empire). Within this approach, Dubrovnik written culture (which was one of the most valuable examples of the Slavic Baroque culture) was claimed to be Serbian by the Serbian nationalists, and it was claimed to be Croatian by the Croatian nationalists. The city of Dubrovnik with its historic hinterland (the territory of the former Republic of Dubrovnik) had to be included into either the Serbian or the Croatian united national state respectively. Both Serbian and Croatian nationalists claimed the territory of Bosnia and Herzegovina, too. Consequently, there was a strong tendency among the Serbs and the Croats, likewise among many other nations in Europe in the Romanticism period, to shape political borders of their national states according to the linguistic distribution of their people.

The linguistic component of 19^th century Serbian nationalism is investigated in this dissertation. Alongside with the analysis of the Serbian linguistic nationalism of first half of the 19^th century, the structure and development of the Croatian linguistic nationalism of the same period of time is analyzed. They are compared mainly due to the fact that they both struggled and clashed with each other over the same geographic areas: Military Border in Croatia, Southern and Central Dalmatia, Slavonia, Montenegro, and Bosnia and Herzegovina. The main characteristic of the Serbian and the Croatian linguistic nationalism is that their ideologists regarded the Štokavian dialect as a fundamental determination of their own ethnic groups – both Serbian and Croatian.

Previous Research. Previous research in the field carried out by Yugoslav historians and political scientists has failed to consider the structure of the ethnolinguistic model of the definition of Serbian nationality and the creation of a linguistically-determined national state of the Serbs formed in the first half of the 19^th century. Although considerable research by Yugoslav historians and political scientists has been devoted to the historical development of the Serbian political thought, rather little attention has been paid to the examination of the linguistic models of the Serbian national determination designed by V. S. Karadžić, and the creation of the Serbian united national state outlined by I. Garašanin. The findings of the previous research largely misinterpret Karadžic’s understanding of the national identification of the South Slavs  and Garašanin’s projected political reshaping of the Balkan Peninsula, partially because their research was framed by the official state ideology of “integral Yugoslavism”, whether in the First [1918–1941] or in the Second [1945–1991] Yugoslavia,  which automatically labeled both V. S. Karažić and I. Garašanin as ideological and programmatic forerunners and champions of South Slavic unification. Subsequently, philological work of V. S. Karadžić was described as  an ideological and scientific foundation for Serbo-Croatian cultural and linguistic unification, and political work of I. Garašanin was presented as a political-programmatic foundation of Yugoslavia. Some researchers, however,  regard  both papers (“Srbi svi i svuda” and Načertanije ) as ideological-programmatic works for the creation of the “greater” Serbia in the Balkans, partially because their research is incomplete.

Obviously, there are controversial research results of Karadžić’s and Garašanin’s papers, and it would seem, therefore, that furher investigations are needed in order to describe and analyze Karadžic’s linguistic model of national identification of the South Slavs and Garašanin’s programme for the restructuring of the political map of the Balkan Peninsula.

The main attention in the previous research into the development and structure of the 19^th century Serbian nationalism has been limited to the elements of historical civic rights and religion, while the structure and the importance of the linguistic model of the national determination and the creation of a united national state of the Serbs has been largely disregarded. It would thus be of interest to learn how the linguistic model of the Serb national determination was structured at the time of Romanticist nationalism.

A complete list of research works on the topic in the Yugoslav and international historiography is presented in the bibliography of the dissertation.

The Focus of Research. The major ideological work “Srbi svi i svuda” by V.S Karadžić and   the major programmatic manuscript Načertanije by I Garašanin need to be further  investigated for two main reasons: (1)  the previous research in the field was incomplete;  it still remains unclear whether or not there exists an ideological connection between these two works, and (2) the results of the previous research are controversial: (a) within one approach, V. S. Karadžić and I. Garašanin are regarded as foreruners of South Slavic, especially Serb and Croat, reciprocity and unification, whereas (b) within the other approach, both of them are described as ideological founders of the “Great-Serb chauvinistic” policy in the Balkans.

The present research has tended to focus on 1) the investigations of ideological connection and inter-dependence between the two works “Srbi svi i svuda” and Načertanije and on 2) the completion of the analysis of the inner structure of these two works.

         Sources and Materials

The sources used in the research are classified into four categories: (A) unpublished archival material; (B) published archival material; (C) newspapers, journals and magazines; and (D) historical, ethnographic and ethnolinguistic maps. 

(A)Unpublished archival material consists of personal papers, letters, short notes and private correspondence by influential Serbian and Croatian politicians, historians, national activists and intellectuals of the 19^th century and the first half of the 20^th century. The material is important in that it does not belong to the category of official documents, therefore, it contains sincere and true opinions about the problems of national determination and creation of the national states of Serbs and Croats.

(B) Published archival material falls into two subcategories: (1) official governmental  documents, and (2) private documents, papers and personal correspondence. Documents in the first subcategory give statistical information about the ethnic, linguistic or religious composition of the population of certain areas. Especially valuable are documents which include information about the distribution of South Slavic speakers of Ekavian, Ikavian and Ijekavian sub-dialects of the Štokavian dialect, about the cultural and economic relations between Serbs and Croats, and about the Serbian and Croatian nationalism in Croatia, Slavonia and Dalmatia.

Documents in the second subcategory convey personal opinions, attitudes and ideas about national identification of South Slavs, about South Slavic, especially Serb and Croat, nationalism, and about the linguistic composition of the population of some areas or settlements in the Balkans. Two groups of private documents, papers and personal correspondence contain especially valuable information. The first group is documents related to the Croatian national revival movement (“Illyrian Movement”), which are records of ideas about  linguistically-determined Croats and national territories of Croats in the first half of the 19^th century, expressed by political leaders and most influential cultural activists of the Croatian revival movement. These documents are used to compare the ideas about national determination of Croats and  Serbs expressed by the leaders of Croatian national revival movement with Karadžić’s and Garašanin’s ideas about the same issues. The second group is documents related to Garašanin’s secret political activities aimed at creating a  united Serbian national state, which give aditional information about his project for the creation of a united national state of the Serbs described in Načertanije.

(C) Newspapers, journals, and magazines from the 19^th century Croatia, Dalmatia, Slavonia and Serbia include programmes of political parties and debates between the Serbian and Croatian politicians, intellectuals and civil servants on the linguistic model of the definition of Serbs and Croats, on the creation of united national states of Serbs and Croats and the question of national affiliation of Bosnia, Herzegovina, Slavonia, Military Border and Central and Southern Dalmatia. Firstly, these programmes and debates show the impact of linguistic models of South Slavic national determination and of programmes for creation of South Slav national states, designed by the leaders of Croatian national revival movement, by V. S. Karadžić and by I. Garašanin in the first half of the 19^th century, on the public opinion and political activities of Serb and Croat national leaders. Secondly, 19^th century newspapers, journals, and magazines from Croatia, Dalmatia, Slavonia and Serbia make it possible to trace back and reconstruct the main ideological trends in the struggle between the Serbian and the Croatian linguistic nationalism in the 19^th century.

(D) Historical, ethnographic and linguistic maps issued by Serbian and Croatian authorities, intellectuals, political parties, national societies or national activists from the second half of the 19^th century onwards indicate the national claims over the territories of the Balkan Peninsula settled by the “linguistic” Serbs and Croats. These maps also show the ideological influence of the linguistic model of South Slav national determination designed in the 1840s and 1850s on the following generations of the South Slavic politicians and intellectuals, especially those of Serb and Croat origin.

A complete list of the historical sources used in the research is presented in the first section of the bibliography of the dissertation.

Research Methodology

Method of comparison and method of text analysis are used in the investigation of Serbian and Croatian linguistic nationalism in the first half of the 19^th century. Both methods are used for the purpose of sociolinguistic examination of the role and function of language in the creation of a national ideology as a symbolic feature of national determination, internal national cohesion and distinction from other nations.

The majority of recently published works on the topic deal with the manifestation of extreme Serbian nationalism and expansionism. Historiography most frequently concentrates on the official documents and the question of national determination and creation of national united states of the South Slavs, and investigates only fragmentary records of personal collections, papers and correspondence. My research strategy has been to shift the focus of analysis from the level of official and public documents to the level of unofficial papers, programmatic-ideological manuscripts and personal notes of the influential 19^th century Serb and Croat nationalists, ideologists and politicians. This paper examines their attitudes, beliefs and aspirations reflected in records that have remained available, such as correspondence, personal papers, private documents as well as secret official circulars and other printed matter. This methodology is important because the information found in unofficial documents can be compared with the information available in the official and public documents of the same persons. By applying this methodology, I have tried to reconstruct the opinions of influential 19^th century South Slavic scientists and politicians about the problem of South Slav national identification, and to complete the picture of their political work on resolving the “South Slavic Question” in Central and South Eastern Europe. In particular, by using this approach, I hope to highlight the structure of V. S. Karadžić’s linguistic model of national determination of the South Slavs, especially the Serbs, and the structure of Garašanin’s project of political rearrangement of the Balkan Peninsula.

         Research Results

The present investigation has resulted in six main conclusions:

·                     Karadžić’s understanding of language in the conception of the Serbian linguistic nationalism was primarily of ethnic nature: Karadžić considered the Serbian language as one of the crucial integral parts of the Serbian national identification; in his view, the national language of Serbs was a key distinctive feature of Serbs as a national group which made them different from the Croats.   According to Karadžić,  Serbs and Croats did not speak the same language and were,  therefore,  two separate linguistic groups, two distinct nationalities who were supposed to live (according to Garašanin) in separate national states.

·                     In the Serbian and Croatian national ideologies of the first half of the 19^th century, the national languages of Serbs and Croats were mentally and spiritually connected with the territory where they were spoken: the territories where the “national” languages were spoken had to be included into the “national” united states of Serbs and of Croats respectively.

·                     The claims made by Yugoslav historiographers that Vuk Stefanović Karadžić regarded Serbs and Croats as members of the same language-nation who spoke Serbo-Croatian or Croato-Serbian are incorrect. In fact, Karadžić’s view was that Serbs had a language distinct from that of Croats and, consequently, the Serbs were one distinct nationality and the Croats were another one: in his works Писменица сeрбского iезика [Vienna, 1814], Српски рјечник [Vienna, 1818/1852] and the article “Срби сви и свуда” [Vienna, 1849],   Karadžić’ clearly differenciated between the vernacular of the Serbs and the vernacular of the Croats.

·                     Vuk Stefanović Karadžić considered the Čakavian and Kajkavian dialects as Croatian national languages, and the Štokavian dialect as a Serb national language: only those who spoke Čakavian and Kajkavian were, according to Karadžić, ethnic Croats. The view of some of Karadžić’s critics that he considered all South Slavs as ethnic Serbs and that for him Croats did not exist as aseparate nationality, is a misinterpretation; in fact, for Karadžić’ only those South Slavs whose vernacular and literary language was Štokavian belonged to the Serbian nationality, but not all South Slavs.

·                     Ilija Garašanin, Minister of the Interior of the Principality of Serbia, drafted his project of a united Serbian national state in 1844 by implementing a  linguistic model of Serb national identification, which was earlier developed by Vuk Stefanović Karadžić in 1814/1818/1836: therefore, the opinion of Serbian historiographers that Garašanin’s political project was based on the “historic” rights of Serbs should be rejected; contrary to this opinion,  my research shows  that Garašanin’s project for a united national state of Serbs was based on the “ethnic” rights of Serbs; Garašanin, like Karadžić, regarded all South Slavs who spoke the Štokavian language as “linguistic” Serbs.

·                     Ilija Garašanin projected the creation of a united Serbia, but not a united South Slavic national state: the opinion by some Serbian and Yugoslav historians that I. Garašanin was a programmatic architect of Yugoslavia or the “greater” Serbia is incorrect; in fact, Garašanin was a programmatic architect of a united Serbian national state.            

STRUCTURE OF THE DISSERTATION

The INTRODUCTION has ten sections: 1) the object and aim of research, 2) sources and materials, 3) research methodology, 4) hypotheses, 5) relevance of the research issue and social importance of the research, 6) originality of the research topic, 7) review of previous research in the field, 8) theoretical and practical implications of the research, 9) applications of research results in the process of education and research, and 10) a theoretical-ideological framework for the description of the Serbian and Croatian nationalism and group identification in the first half of the 19^th century.

1. CHAPTER ONE: The Serbian people in the first half of the 19^th century. The historical conditions in which V. S. Karadžić and I. Garašanin wrote their ideological and programmatic works, and the political, social, cultural and economic situation as well as the development of the Serbian people in the first half of the 19^th century are described in this chapter. At that time, the historical and ethnic Serbian territories were divided among two states: the Habsburg Monarchy and the Ottoman Empire.

1.1 Section One: The Serbs in the Ottoman Empire. The Turkish property on the Balkan Peninsula consisted of several pašaluks, the largest administrative-territorial units in the Ottoman Empire; the most important one for future Serbian history was the Beogradski pašaluk (from the Danube and Sava rivers in the North to the Ibar River in the South, and from the Drina River in the West to the Porečka River in the East), which was administratively subdivided into twelve nahijas or districts. The central and principal part of the Beogradski pašaluk was the region of Šumadija (Woodland) (from the Kolubara River in the West to the Grand Morava River in the East, and from the Danube and Sava rivers in the North to the West Morava River in the South), where two rebellions against the Turks took place in 1804–1815; in the following decades this pašaluk became the political-historical core of the independent Serbia and later of Yugoslavia.

The South Slavic population was exclusively Orthodox in the Beogradski pašaluk only, whilst in all the other pašaluks the Orthodox South Slavs lived together with Slavic-speaking Muslims and Turkish-speaking Muslims, Roman Catholic South Slavs as well as with Roman Catholic and Muslim Albanians.

1.2 Section Two: The Serbs in the Habsburg Monarchy. In the mid-19^th century Serbs lived under the Habsburg Monarchy (Austria-Hungary from 1867) as well. They were settled in the “civil” (non-military) part of Hungary and Croatia (northern Croatia, northern Slavonia, northern Srem, and southern Hungary) and in the Military Border region (southern Slavonia, southern Srem, southern Croatia and southern Banat). The region of Military Border was established on the Habsburg Monarchy’s border with Turkey in the mid-16^th century and divided into eleven military districts. When the Habsburg Monarchy gained the former Venetian lands of Dalmatia (today in Croatia) and Boka Kotorska Bay (today in Montenegro) by the decision of the Vienna Congress in 1815, the number of Serbs within the Habsburg Monarchy increased significantly. The Serbs in the Habsburg Monarchy enjoyed their historical rights based on the privileges given to them by several Habsburg emperors.

The Serbs were a nation divided politically, geographically and in terms of church jurisdiction: the Ottoman Serbs belonged to the Greek Patriarchate of Constantinople, having lost their autonomous church organisation, the Pećka Patrijaršija, in 1766. Meanwhile, the Austrian Serbs developed their own national autonomous church organisation, the Karlovačka Mitropolija, which was supervised by the government of the Habsburg Monarchy. 

The main task of the Serbian Orthodox clergy in both Turkey and the Habsburg Monarchy was to keep the nation from being converted to either Islam or Roman Catholicism. For this purpose, they created a theory according to which only the Orthodox members of the South Slavic community belonged to the Serbian nation. At the same time, the Serbian clergy proclaimed the Serbian variety of the Church Slavonic language and the Old Cyrillic alphabet as symbols of the Serbian nationality. The Cyrillic alphabet was of crucial importance to the Serbs in the ethnically mixed areas. These letters became a key symbol of their national identity, especially in Bosnia, Herzegovina, Slavonia, Dalmatia and Croatia.

2. CHAPTER TWO: “Srbi svi i svuda”.  Linguistic nationalism of Vuk Stefanović Karadžić. This chapter elaborates on  the structure of V. S. Karadžić’s linguistic model of national determination of Serbs. While during the first three decades of the 19^th century Serbian national schemes about political liberation and unification were primarily based on the historical rights of the Serbs, with Vuk Stefanović Karadžić’s concept of linguistic nationhood, a new dimension was introduced into Serbian political thought.

2.1 Section One: The ideas of European romanticist nationalism and the South Slavs. Karadžić’s ideas were influenced by the theory developed by the leading 19^th-century Slavonic philologists: Dositej Obradović, Serbian, (1738–1811), Pavel Josef Šafařik (1795–1861) and Josef Dobrovský (1753?), both Czech, and Jernej Kopitar (1780–1844) and Franc Miklošič (1813–1891), both Slovene. They claimed that the most authentic Slovene dialect was Kajkavian, the indigenous Croatian dialect was Čakavian (and to a certain extent Kajkavian) and that the true Serbian dialect was Štokavian. All the philologists, including Karažić himself, were predominantly influenced by the new, linguistic, concept of national determination developed by the leading German Romanticist philosophers, philologists and linguists, such as W. von Humboldt, J. G. Fichte, J. Grimm, and J. G. von Herder. Karadžić and other Slavic philologists of the end of the 18^th century and the first half of the 19^th century accepted the teaching of their German colleagues that a language is the most significant national marker and criterion for the establishment (delineation) of national borders. Influenced by this teaching, they adopted the idea of German Romanticist philosophy that religion does not play a vital role in national identification.

2.2 Section Two: Karadžić’s theory of the “linguistic” Serbs. In his work “Srbi svi i svuda”, Karadžić established certain criteria for the determination of Serbian national self-identity and the reformulation of the whole concept of nation and nationality. Karadžić applied the German linguistic approach to the question of what constituted Serbian identity. He chose the Štokavian dialect as the key indicator of Serbian national identity, and referred to all South Slavs who spoke this dialect as Serbs. In accordance with the German model, he did not consider religious affiliation in creating his national identity model, and acknowledged that Serbs belonged to three different confessions. He considered all Bosnians and Herzegovinians to be ethnic Serbs with regard to language (because they spoke Štokavian), but he distinguished three groups of Bosnians and Herzegovinians with regard to religion: Serbs of “Greek-creed” (Eastern Orthodox), “Roman-creed” (Roman Catholic) and “Turkish-creed” (Muslim).

There is considerable controversy among historians, philologists, ethnologists and linguistics as to how exactly Karadžić treated Štokavian-speaking Roman Catholics (the majority of them consider themselves today as Croats). In my research, however, I conclude that Karadžić considered them as Serbs since they spoke the Štokavian dialect. According to Karadžić, all Roman-creed Štokavians would gradually begin to call themselves by the name “Serbs”; in his opinion, if Roman-creed Štokavians did not want to call themselves by the name “Serbs”, all Štokavian-speakers of Roman Catholic religion would end up with no national name.[1] Obviously, Karadžić treated Štokavian-speaking Roman Catholics as Roman Catholic Serbs.

2.3 Section Three: The legacy of Dubrovnik literature and the concept of “linguistic” Serbs. Karadžić’s concept of “linguistic” Serbian nationhood had a significant impact on 19^th and 20^th century scholars, both Serb and non-Serb.  First, it gave an impetus for a revision of the established picture of Serbian ethnic territories in the Balkans. Second, as a result of Karadžić’s theory, the claim of the Serbian nationalists to a large Serbian population in Western Bulgaria and most of Macedonia and Albania was abandoned. Furthermore, the literary and cultural legacy of Dubrovnik was asserted to be exclusively Serbian and became the main subject of disagreement between Serbian and Croatian scholars, politicians and civil servants. The 19^th and 20^th century Serbian claims for Dubrovnik cultural legacy were primarily based on Karadžić’s view that all Štokavians were ethnic Serbs. The population of the Republic of Dubrovnik exclusively spoke the Štokavian dialect, but was of Roman Catholic religion. The best works of Dubrovnik literature from the 15^th century onwards were written in the Štokavian dialect as well. Finally, Karadžić’s chose the vernacular of Dubrovnik population and Dubrovnik hinterland in eastern Herzegovina, which was Karadžić’s parents’ original homeland, as the basis for the standard literary language of the Serbs. However, the same vernacular was chosen by the Croatian intelligentsia in the mid-19^th century as the basis for standard literary Croatian out of belief that the Štokavian dialect of Dubrovnik literature belongs to Croatian cultural heritage. Consequently, throughout the 19^th and 20^th centuries both Serbs and Croats used the linguistic criterion to claim that Dubrovnik literal legacy was theirs (Serbs’ and Croats’ respectively) and that the territory of the former Republic of Dubrovnik had to be included into the united national state of Serbs and Croats respectively.   

2.4 Section Four: Ethnographic distribution of “linguistic” Serbs and the South Slavs. Karadžić was sure that “linguistic” Serbs, i.e. those South Slavs who spoke the Šokavian dialect as their mother tongue, lived and constituted the overwhelming majority in Bosnia, Herzegovina, Montenegro, Slavonia, Croatian Military Border, southern Dalmatia, Serbia proper, southern Hungary (present-day Vojvodina) and Kosovo and Metohija. Karadžić was unable, however, to establish precisely the southeastern ethnic borders of the Serbian nation within the framework of his model, as he did not know how many Serbs (i.e., Štokavian speakers) lived in Albania and Macedonia. In 1834, he was informed by some merchants about the existence of around 300 so-called “Serbian” villages in western Macedonia. He had doubts, however, about the correctness of this information when he found out that the people in these villages spoke the “Slavic language”, since this could have meant either Bulgarian or Serbian. He acknowledged the existence of transitional zones between the Štokavian dialect and the Bulgarian language in western Bulgaria (Torlak and Zagorje regions), but he excluded most of Macedonia and Albania from his Štokavian-speaking zone. In the end, he was only able to conclude that the Štokavian dialect was definitely spoken on the territory between the Timok River and the Šara Mountain.

3. CHAPTER THREE: “Načertanije”. Plan and programme for the creation of the Štokavian state of the Serbian people. The structure of Garašanin’s project for the creation of linguistically-determined united national state of Serbs is investigated in this chapter. The development of the ideology of the Serbian national statehood reached its final stage as Ilija Garašanin integrated historical and national rights of the Serbs, by drafting a plan for a consolidation of all the Serbian lands and people into and within a single national state.

3.1 Section One: Ideological foundations of “Načertanije”. To a large extent, Garašanin was inspired by three works written between 1843 and 1844 and translated into the Serbian language. Their authors were: the Polish prince Adam Jerzy Czartoryski (1770–1861, leader of Polish emigration in France), the British diplomat David Urkwart (Czartoryski’s agent in Serbia), and the Czech author Francisco (František) Zach (secret representative of Polish emigration in Belgrade). They championed the idea of creating a united South Slavic state under the leadership of Serbia, intended as a barrier to the Russian and Austrian political influence in the Balkans. Garašanin, however,  did not accept this plan to unite Serbia and all South Slavic territories of the Habsburg Monarchy into a single, federal state; on the contrary, he advocated the creation of a single centralized Serbian national state whose boundaries would embrace a complete Serbian national entity including some (not all) of the historical Serbian lands.

There are two reasons why Garašanin designed a united Serbian national state, and not a South Slavic one: he favored the idea of an ethnically uniform state, as advocated by the German Romanticists; and apparently he believed that a multinational South Slavic state would easily disintegrate as a result of frequent struggles between the different nations. In short, he believed that only an ethnically uniform state organization could be inherently stable.

In my opinion,  Garašanin adopted Karadžić’s linguistic concept of nation and hence identified Serbs with the Štokavian-speaking South Slavic population. Therefore, Garašanin excluded Macedonia from his concept of linguistically-determined Serbian statehood because he had adopted Karadžić’s opinion that there were no Štokavian-speakers in most parts of Macedonia and Albania. He also, however, had adopted Karadžić’s claim that the entire population of Bosnia-Herzegovina belonged to the “linguistic” Serbian nationality, and hence he included Bosnia-Herzegovina within the linguistically-determined Serbian national state organisation. Moreover, he regarded Karadžić’s transitional zones in western Bulgaria as territories inhabited by Štokavian speakers. According to the same principle, the territories of Military Border in Croatia, southern and central Dalmatia, Slavonia, Bačka, Srem, Montenegro, Sandžak, Kosovo and Metohija and western Banat would also be included in Garašanin’s linguistically-determined Serbian state. If Garašanin’s united Serbian national state organisation is compared with Karadžić’s picture of linguistically-determined Serbian national dispersion, it is obvious that both of them referred to the same territories. Hence, it can be concluded that the central ideological principle behind Garašanin’s design of a united Serbian state was Karadžić’s linguistic model of national identity.

3.2 Section Two: Concept, structure and aim of “Načertanije”. Načertanije is composed of three parts: 1) “Introduction”; 2) “Policy of Serbia”; and 3) “About the instruments which can be used for realization of Serbian aims”. The first part deals with the then political situation in Central and Southeastern Europe and concludes that further inner disintegration of the Ottoman Empire will result in an ultimate collapse of this multiethnic state. The second part discusses the national policy of the Principality of Serbia and concludes that Serbia might liberate and annex all Serb populated territories occupied by the Ottomans after Turkey’s collapse. These territories were: Bosnia, Herzegovina, Montenegro, Kosovo, Metohija and Sandžak. However, in the third part, Garašanin developed the idea of the creation of a wide nationalist propaganda network and of Serb national agencies within the Habsburg Monarchy, which is an obvious sign of his vision of inclusion of all Serb settled lands within the Habsburg Monarchy  into a united Serbian national state.       

I concluded that Garašanin’s ultimate aim was to unite all Serbs in South East Europe, rather than unite all South Slavs. In practice, this meant that the 19^th century Principality of Serbia had to be expanded to include the western Balkan territories, where linguistically-determined Serbs had settled, but not the southern Balkan territories, where the “linguistic” Serbs either had disappeared or were a minority. Garašanin could not have supported the policy of the medieval Serbian state expansion southward[2] because he advocated the German Romanticist principle of establishing a single national state organisation based on the assumption: “one language – one people – one state”.

3.3 Section Three: Stages and instruments for realization of Garašanin’s programme. Inner  organisation of a united Serbian state. Garašanin designed his plans in expectation that both the Ottoman Empire and the Habsburg Monarchy would be dismantled in the immediate future. In his view, in the event of Austrian and Ottoman collapse, the principal duty of Serbia would be to gather all ethnic Serbs (including part, but not all, of historical Serbian lands) into a single national state organization. The core of a united Serbian state would be the Principality of Serbia, which had at that time the status of an autonomous tributary inside the Ottoman Empire.

Garašanin must have foreseen two stages of rallying the Serbs toward a national united state. In the first stage, Serbia would annex all linguistically-determined Serbian ethnic lands (including a few historical Serbian territories, but not all) within the Ottoman Empire, i.e., Bosnia, Herzegovina, part of western Bulgaria (Karažić’s “transitional zones”), Montenegro, Sandžak, part of northern Albania (around the city of Skadar/Scodra) and, finally, Kosovo and Metohija. The lands of the Habsburg Monarchy that were inhabited by linguistically-determined Serbs –– Croatia, Slavonia, Srem, Bačka, Banat and Dalmatia –– would witness the same destiny in the second phase of Serbian reunification. This scheme would correspond to Garašanin’s prediction that the Ottoman Empire would collapse first, followed by the Habsburg Monarchy.

The programme for the creation of a united Serbian national state had to be realised by two instruments: 1) national war of liberation against the Ottoman Empire and later against the Habsburg Monarchy, and 2) by spreading national propaganda and establishing national-patriotic intelligence agencies in several territories of the Habsburg Monarchy settled by “linguistic” Serbs and in the western part of Bulgaria.

Garašanin advocated annexation of all Balkan territories settled by linguistically-determined Serbs, rather than unification of these lands with the Principality of Serbia. Undoubtedly, he favoured a centralised inner state organisation similar to that of the Principality of Serbia, but he did not have in mind a federation or a confederation. But this, certainly, did not mean that he was contemplating ethnic cleansing or even genocide upon the non-Serbian population in order to create an ethnically homogeneous Serbia, as it is sometimes claimed by some Croatian historians. This could not be the case, because Garašanin’s united Serbia was to be composed of a Serbian ethnic entity identified solely with the Štokavian-speaking subgroup of the South Slavs; thus the (Kajkavian) Slovenes, and (Čakavian) Croats would not have any place in it.

4. CHAPTER FOUR:  Critical Survey of Historiography. A critical survey of Yugoslav and international historiography on Karadžić’s linguistic model of national identification of the Serbs and on Garašanin’s project of a united state of the Serbs is presented in this chapter. There are two groups of writers who have radically different opinions on the issue. 

4.1 Section One: “Srbi svi i svuda”. The first group of the critics are of the opinion that Karadžić used the most influential model of those times for a definition of a nation in Central and Southeastern Europe (the linguistic model of national identification created by German Romanticists) and that Karadžić was right in his treatment of  Štokavian Roman Catholics and Uniats (Greek Catholics) of South Slavic origin (the majority of them today identify themselves as Croats) as “linguistic” Serbs because, according to these critics, the original Croat dialect was not Štokavian, but Čakavian. They supported the idea that all Štokavian Roman Catholics and Uniats originally were Orthodox Serbs who converted to Catholicism but preserved their national language Štokavian. In short, the first group of the critics stresses that Karadžić’s linguistic model of South Slavic identification was created in accordance with the “spirit of time” in which Karadžić lived.

The second group of critics, however, share the opinion that Karadžić was a great Serbian ideologist whose work “Srbi svi i svuda” was the basis for creating the “great” Serbia. The main evidence of Karadžić’s intolerance of non-Serbian population among South-Slavs is his attitude toward Štokavian Roman Catholics (the majority of whom are Croats today), who were proclaimed by him as “linguistic” Serbs of the “Roman law”. Moreover, these critics think that Karadžić’s linguistic model of national identification of the Serbs laid down scientific foundations for the great Serbian idea, and from this point of view it is easy for them to explain Karadžić’s scientific co-operation with the Slovene philologist Jernej Kopitar, who proclaimed all Kajkavian speakers (the majority of whom are today Croats) as part of Slovene “linguistic” population. Therefore, according to J. Kopitar, genuine Croats in the first half of the 19^th century were only speakers of Čakavian, but not speakers of Štokavian or Kajkavian.

4.2 Section Two: Načertanije. In Serbian, Croatian and international historiography, there can be observed a dispute regarding the principles on which Garašanin based his ideas. The first group of historiographers believe that Garašanin (who was at the time of wrining Načertanije Serbian Minister of Internal Affairs), sought to create a Serbian national state on the principle of historical state rights alone. They argue that Garašanin used for his model of state the glorious Mediaeval Serbian empire from the mid-14^th century and hence did not consider the territories settled by Serbs in the Habsburg Monarchy since they were not included into the Mediaeval Serbian empire, but focused only on those within the Ottoman state as they composed the Mediaeval Serbian empire (Serbian medieval empire lasted from 1346 to 1371 but started disintegrating already after 1355). In this view, Garašanin always referred to the Serbian Empire of Stefan Dušan (1331–1355, proclaimed emperor in 1346), the borders of which reached the Drina River in the west, the Sava and Danube rivers in the north, the Chalkidiki Peninsula in the east, and the Albanian seacoast and Gulf of Corinth in the south. According to their opinion, the territories of Croatia, Slavonia, Srem, Bačka, Banat, Bosnia and Herzegovina, which were not included in the medieval Serbian Empire, were not treated by Garašanin as historical Serbia.

In contrast, the second group claims that Garašanin advocated the creation of a national state on the basis of both Serbian ethnic and historical state rights. This view is reflected in the last chapter of Načertanije, in which Garašanin urged Serbian nationalist propaganda on the territories settled by the Serbs in the Habsburg Monarchy, as well as in western Bulgaria. Hence, according to this second group, Garašanin clearly regarded these territories as part of a united Serbian state.

In order to settle this problem, I analyzed the whole text of Načertanije and Garašanin’s private correspondence. It has become clear that Garašanin did not call for Macedonia to be included in the Serbian national state and that he favoured annexation of Bosnia- Herzegovina. The first group correctly interprets Garašanin’s idea that 19^th-century Serbia might have continued to evolve into a great Serbian state, a process which was started by the Mediaeval Serbian rulers and interrupted by the Ottoman dissolution of the Serbian state in 1459. They do not, however, properly understand Garašanin’s notion of “greater Serbia.” Garašanin did not want to direct Serbia’s foreign policy toward the Aegean and Ionian seas, as was the case in the Middle Ages. Obviously, the view that Garašanin intended to include Macedonia and part of southern Adriatic coast into a unified Serbia was incorrect. In fact, Garašanin did not champion Serbian territorial expansion toward the southern part of the Balkan Peninsula, but he turned his view towards the western part of the Balkan Peninsula.

CONCLUSION. This dissertation analyses both the linguistic model of Serbian national identity and the linguistic model of Serbian statehood created by Vuk Stefanović Karadžić and Ilija Garašanin in the first half of the 19^th century. The most significant problem concerning Karadžić’s “Srbi svi i svuda“ [Serbs All and Everywhere] and Garašanin’s Načertanije [Draft] is their interpretation and understanding in the historiographical traditions of different nations, especially among Serbian and Croatian historians. These works and these models have been provoking discussion and intellectual disagreement in the political ideology of the Balkan nations during the last hundred years.

The issues of national self-determination, the ideas and goals of nationhood, and the methods and means for attainment of such goals, were of utmost importance in the thinking of 19^th century Serbian intellectuals and politicians. Vuk Stefanović Karadžić’s model for Serbian identification and Ilija Garašanin’s model for Serbian political unification were based on ideological constructs intended to unite all the Serbs (within the Ottoman Empire and the Habsburg Monarchy) and to create a single and mono-ethnic Serbian state.

APPENDIX: The role of the linguistic model for a definition of the national belonging in contemporary European national ideologies. The present research of the role of linguistic model of national identification in contemporary Europe covers the period of the early 1990s and focuses on Spain, United Kingdom, France, Belgium, Germany, Ukraine, Slovakia, Moldova, Bosnia and Herzegovina and Southern Serbia province of Kosovo and Metohija. The aim of this research is to investigate the specific role of a language in the creation of a national ideology in the post-Cold War Europe and to compare contemporary West European and East European linguistic nationalism.

The results of the present research show that the 19^th century German Romanticist linguistic model of national identification was still advocated throughout Europe at the very end of the 20^th century, and it is likely to continue into the next century.

Ph.D. Certificate to Vladislav B. Sotirovic

Maps and Graphics of official division of Indoeuropean, Slavic and South Slavic languages

DAKTARO DISERTACIJOS SANTRAUKA

Link: http://www.freewebs.com/shatornja/Daktaro disertacijos santrauka.doc

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Vladislav B. Sotiroviã

VUKO STEFANOVIÃIAUS KARADÞIÃIAUS

LINGVISTINIS SERBØ TAUTOS IDENTIFIKACIJOS MODELIS

IR ILIJOS GARAÐANINO LINGVISTIÐKAI SUVOKIAMOS SERBØ TAUTOS VALSTYBËS SUKÛRIMO PROJEKTAS

Daktaro disertacijos santrauka

Humanitariniai mokslai, filologija (04H)

Vilnius, 2002

DISERTACIJOS PROBLEMATIKA

Darbo objektas. Ðiame darbe svarstomas 1836 metais Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus sukurtas lingvistinis pietø slavø tautinës identifikacijos modelis ir 1844 metais Ilijos Garaðanino parengtas Balkanø pusiasalio politinio þemëlapio pertvarkymo planas ir programa. Ðiuo darbu mëginama atkurti, kaip V. S. Karadþiãius ir I. Garaðaninas suprato þmoniø grupës savimonës komponentus, suteikianèius þmonëms priklausomybës tai paèiai bendruomenei jausmà. Nustatant grupës identitetà, svarbu iðtirti akivaizdþias ir numanomas savybes, pagal kurias grupës nariai gali bûti skiriami nuo kitø grupiø. Ypatingas dëmesys skirtinas tradicijoms ir tikëjimams, pirmiausia tiems, kurie mëgina paaiðkinti grupës kilmæ, bendriesiems simboliams ir, svarbiausia, bendriesiems grupës bruoþams, skiriantiems jà nuo kitø grupiø.

Iki V. S. Karadþiãiaus lingvistinio pietø slavø tautinës identifikacijos modelio serbø grupës identitetà kûrë ir propagavo Serbø staèiatikiø baþnyèia. Ji serbais laikë pietø slavø staèiatikius, iðlaikiusius ypatingà istorinæ tradicijà (kuri, 1459 metais turkams uþkariavus serbus, padëjo iðsaugoti ir sustiprinti serbø etninæ savimonæ), Kosovo mità ir Kosovo legendà (atsiradusià po 1389 metais birþelio 28 d. Kosovo mûðio, kurá serbai pralaimëjo osmanams) ir vartojanèius kirilicà[1]. Ypatingos serbø tradicijos kûrimas prasidëjo nuo Stefano Nemanjos (vienos þymiausiø viduramþiø valdovø dinastijos pradininko, valdþiusio Serbijà 1166–1196 metais, o po mirties paskelbto ðventuoju) kulto. Vëliau prie ðio kulto prisidëjo jo sûnaus Savos I, pirmojo serbø arkivyskupo (1219–1235), kultas bei kitø dinastijos atstovø ir arkivyskupø kultai. Visa Nemanjos dinastija buvo laikoma ðventàja ðeima, kilusia ið ðventø ðaknø. Serbø istorinës tradicijos kûrimas baigësi ðv. Lazaro (princo, vadovavusio serbø armijai Kosovo mûðyje ir þuvusio jo metu) kultu. Serbø istorinë tradicija tapo svarbiu manifestu, osmanams uþkariavus istorinæ Serbijà (1371–1459), kai valstybë þlugo, o kultûriná tæstinumà tesaugojo baþnyèia. Serbø istorija lëmë, kad jø iðpaþástamas staèiatikiø krikðèioniðkasis tikëjimas ágavo etniná turiná. Serbø staèiatikiø baþnyèia buvo daugiau negu regioninë baþnyèia, ji vienijo etninæ-religinæ bendruomenæ, kuriai buvo vienodai svarbios tiek bendrosios krikðèioniðkosios, tiek etninës vertybës. Etninë serbø savimonë buvo giliai ásiðaknijusi á religinæ tradicijà ir sunkiai nuo jos atsiejama. V. S. Karadþiãius 1836 m. sukûrë teoriná lingvistiná pietø slavø tautinës identifikacijos modelá ir paskelbë já straipsnyje Srbi svi i svuda [Serbai: visi ir visur], Ковчежић за историју, језик и обичаје Срба сва три закона, I, Beè [Viena], 1849, 1–27, o I. Garaðaninas 1844 m. slaptame rankraðtyje Naèertanije [Projektas], Belgradas, pateikë ideologiná-programiná „Balkanø klausimo“[2] sprendimà.

Tyrimo objektu pasirinkau ðiuos du ideologinius-programinius darbus todël, kad jie iki ðiol turi didelæ átakà serbø ir jugoslavø politinës minties raidai. Jugoslavø istoriografijoje ðie darbai yra sukëlæ daug karðtø diskusijø ir susilaukæ visiðkai prieðingø vertinimø, kuriuos visø pirma lemdavo laikotarpio politikos átaka mokslininkø darbui[3]. XIX amþiaus pietø slavø ir Balkanø istorijos neámanoma suvokti be objektyvios ir neðaliðkos V. S. Karadþiãiaus ir I. Garaðanino darbø analizës ir interpretacijos. XIX amþiaus „Balkanø klausimas“, ypaè ideologinis ir programinis jo vertinimas, yra viena pagrindiniø Balkanø istoriografijos moksliniø tyrimø temø. Visos ðiuolaikinës (XX amþiaus) Balkanø valstybës sukurtos pagal XIX a. suformuotus ideologinius-programinius kriterijus. Darbai Serbai: visi ir visur ir Projektas priklauso veikalams, formavusiems ðiuos kriterijus. Jie darë didþiulæ átakà serbø ir jugoslavø ideologams ir politikams bei serbø ir jugoslavø valstybës ideologijos ir nacionalizmo raidai, todël turi bûti tinkamai iðanalizuoti.

Abu darbai, visø pirma, priklauso pietø slavø nacionalizmo istorijai, kuri, deja, pastaràjá ðimtmetá Jugoslavijos istoriografijoje nebuvo tinkamai moksliðkai tiriama, nes daugiatautëje Jugoslavijoje pietø slavø nacionalizmo tema buvo laikoma ideologiðkai „destruktyviu“ elementu. Todël nacionalizmo tyrimø, ypaè nacionaliniø ideologijø istorinës raidos ir nacionaliniø valstybiø kûrimo temomis, buvo nedaug ir jie buvo paveikti to meto politikos. Taèiau XIX ir XX amþiaus pietø slavø istorinë raida negali bûti tinkamai rekonstruota, objektyviai neiðtyrus pietø slavø, ypaè serbø ir kroatø, nacionalizmo raidos. Ði disertacija – tai mëginimas prisidëti prie ðios raidos tyrimø.

XIX ir XX amþiaus serbø ir kroatø nacionalizmo ideologijà sudarë ðeði pagrindiniai komponentai: 1) teritorija ir valstybë; 2) þmonës; 3) kalba ir abëcëlë; 4) istorija; 5) religija; 6) tradicija ir paproèiai. Serbø ir kroatø nacionalizmas atsirado ir formavosi kovojant dël teisës sujungti visas vienos tautos gyvenamas teritorijas á vienà tautinæ valstybæ. XIX amþiaus pirmojoje pusëje nacionalinë kalba tapo vienu ið pagrindiniø kriterijø nustatant ir klasifikuojant etnines grupes ir nubrëþiant tikslias teritorijas, turinèias priklausyti jungtinei serbø resp. kroatø valstybei. Serbø ir kroatø, kaip ir daugelio kitø tautø, nacionaliniai judëjimai idealizavo savo nacionalinæ istorijà. Formuojantis serbø nacionalinei grupei, svarbø vaidmená suvaidino „Kosovo mitas“ ir „Kosovo legenda“, nors legendoje praktiðkai neámanoma áþvelgti istoriniø Kosovo mûðio (1389-06-28) faktø. Tautos didvyriø, pergaliø ir pralaimëjimø atminimas yra bendras kiekvienos tautos nacionalizmo bruoþas, nes jis vienija þmones á bendruomenæ[4]. Minëtieji ðeði serbø ir kroatø nacionaliniø ideologijø komponentai yra tiesiogiai susijæ su mano disertacijos objektu, nes jie yra XIX a. pirmosios pusës serbø ir kroatø nacionalizmo sudëtiniai elementai, kurie buvo átraukti á ideologinius-programinius V. S. Karadþiãiaus ir I. Garaðanino bei jø kroatø oponentø darbus.

Darbo tikslas. XIX amþiuje kalba buvo daþnai laikoma pagrindiniu nacionalinës ideologijos komponentu. Daugelis to meto tautiniø ideologø (serbø bei kroatø irgi) laikë kalbà pagrindiniu kriterijumi, padedanèiu nustatyti þmoniø grupës identitetà. J. G. von Herderio kalbos ir „þmoniø dvasios“ sàsajos politinë filosofija tapo pavyzdþiu daugeliui Europos politiniø ideologø, kurie laikë kalbà svarbiausiu tautos identifikatoriumi. Savo ruoþtu vokieèiø romantizmo tradicija „viena kalba – viena tauta – viena valstybë“ tapo pavyzdþiu politologams ir valstybës veikëjams, kûrusiems tautines valstybes XIX a.

Disertacijoje siekiama trijø pagrindiniø tikslø:

¨ Pirmasis tikslas. Ðiuo darbu mëginama nustatyti, kaip kalba veikë serbø ir kroatø tautines ideologijas 1830 ir 1840 metais.

XIX amþiaus ketvirtà ir penktà deðimtmetá pietø slavø, ypaè serbø ir kroatø, nacionalinëse ideologijose ávyko dideliø pokyèiø. Tuo metu pietø slavø inteligentijà ëmë veikti naujos nacionalinio identiteto idëjos. Iki 1830 m. ir 1840 m. serbø ir kroatø identitetas buvo grindþiamas visø pirma religiniais ir regioniniais kriterijais bei feodalinëmis tradicijomis. Naujoji nacionalinio identiteto samprata buvo pagrásta vokieèiø romantikø kalbiniu tautinës identifikacijos modeliu. Ðis modelis paveikë serbø ir kroatø nacionaliniø ideologijø raidà, pakeitë ðiø dviejø pietø slavø tautø nacionalinio identiteto sampratà ir sukûrë naujus ideologinius tautos identifikavimo bei tautiniø serbø ir kroatø valstybiø kûrimo kriterijus. 1830 m. ir 1840 m. sukurtos naujos „kalbinës“ serbø ir kroatø sampratos tapo svarbiu argumentu ðioms tautoms diskutuojant dël vakarø Balkanø teritorijø. Taigi XIX amþiaus antrosios pusës ir XX amþiaus pradþios serbø ir kroatø politiniø konfliktø ideologinis pagrindas buvo padëtas bûtent 1830 ir 1840 metais.

¨Antrasis tikslas: Ðiuo darbu siekiama iðsiaiðkinti, kaip átakingiausias XIX a. serbø filologas V. S. Karadþiãius ir þymiausias XIX a. serbø politikas I. Garaðaninas sprendë svarbiausià 19 a. romantizmo laikotarpio serbø nacionalizmo klausimà: kas yra serbai ir kodël jie skiriasi nuo kitø?

1830 m. ir 1840 m. V. S. Karadþiãius ir I. Garaðaninas padëjo serbø tautos identifikacijos naujø, kalbiniø, kriterijø ideologinius pagrindus. V. S. Karadþiãius sukûrë labai aiðkø ir iðsamø lingvistiná serbø tautos identifikacijos modelá, o I. Garaðaninas – tikslø jungtinës tautinës serbø valstybës sukûrimo projektà. Ðiedu serbø tautos veikëjai tapo átakingiausiais vëlesniø laikø serbø ideologais. Todël labai svarbu iðsiaiðkinti, kaip jie skyrë serbus nuo kitø pietø slavø, ypaè kroatø, ir iðanalizuoti jø sukurtà serbø tautos identifikavimo modelá, kuriuo vëliau naudojosi serbø mokslininkai ir politikai, spræsdami „serbø klausimà“ Balkanuose, t. y. siekdami sujungti visus serbus á vienà tautinæ valstybæ.

¨Treèiasis tikslas. Siekiant iðsiaiðkinti, ar XIX amþiaus romantinio nacionalizmo laikotarpio serbø ir kroatø nacionaliniai veikëjai sutiko su nuomone, kad etninës grupës (tautos), kalbanèios ta paèia ar panaðiomis kalbomis, linkusios gyventi toje paèioje politinëje organizacijoje (valstybëje), ðiame darbe tiriama XIX amþiaus pirmosios pusës serbø ir kroatø nacionalizmo struktûra.

Vienas ið pagrindiniø nacionalizmo ir tautiniø judëjimø siekiø yra sukurti tautines valstybes, nes tik tautinë valstybë gali apginti nacionalinius interesus – kultûros raidà, ekonominá ir politiná iðsilaisvinimà, pagrindinius tautinius bruoþus, tautos kalbà, abëcëlæ, religijà, tradicijas ir pan. 1830 m. ir 1840 m. dauguma serbø ir visi kroatai neturëjo savo tautiniø valstybiø: jie gyveno Habsburgø monarchijoje ir Osmanø imperijoje. Abi ðios valstybës jungë daugelio tautø, kalbø ir religijø atstovus. Habsburgø monarchijos ir Osmanø imperijos vadovai skelbë, kad daugiatautës valstybës bûtinos, norint apginti tautas. Taèiau vokieèiø romantikai iðkëlë idëjà, kad etnolingvistinë grupë gali bûti tinkamai apginta tik savo paèios valstybëje. Svarbu iðsiaiðkinti, kaip XIX amþiaus pirmosios pusës serbø ir kroatø ideologai, tautiniai veikëjai ir politikai reagavo á ðiuos du visiðkai prieðingus teiginius, nes nuo to nemaþai priklausë Habsburgø monarchijos ir Osmanø imperijos likimas. Serbai ir kroatai Habsburgø monarchijoje ir Osmanø imperijoje buvo didelës ir svarbios kalbinës grupës, kuriø tautinæ savimonæ stiprino senos tradicijos ir viduramþiais turëtos nuosavos valstybës. Todël serbø ir kroatø politikø pasirinkta kryptis – siekti tautiniø valstybiø sukûrimo ar likti daugiatautëje valstybëje – galëjo smarkiai pakeisti Habsburgø monarchijà ir Osmanø imperijà – sustiprinti jas arba suskaldyti.

Tyrimo problema. Ávadas. Þymiausias XIX a. serbø filologas, gramatikos ir þodyno autorius, liaudies dainø ir eilëraðèiø rinkëjas Vukas Stefanoviãius Karadþiãius (1787–1864), padaræs didþiulæ átakà bendrinës serbø kalbos raidai, ir þymiausias XIX a. serbø politikas (vidaus ir uþsienio reikalø ministras) Ilija Garaðaninas (1812–1874) priklausë Europos romantikams màstytojams ir tautiniams veikëjams, kurie parëmë idëjà, kad kalba lemia þmoniø priklausomybæ etninei grupei ir kad tautinë valstybë turi vienyti visus tokios lingvistinës grupës narius. V. S. Karadþiãius serbø kalbos norminimo pagrindu pasirinko plaèiausiai paplitusià serbø tarmæ – ðtokininkø, kuri yra artima vienai ið trijø dabartiniø kroatø tarmiø.

Serbø ir kroatø kalbas sudaro trys pagrindinës tarmës, pavadintas pagal klausiamojo ávardþio kas formà: kaikininkai (kaj „kas“), èakininkai (èa „kas“) ir ðtokininkai (ðto „kas“). Kai V. S. Karadþiãius raðë savo traktatà, kaikininkø tarme buvo kalbama dabartinës Kroatijos ðiaurës vakarø dalyje, èakininkø – Adrijos jûros ðiaurinëje pakrantëje ir rytinëse salose (ðiaurës Dalmatija ir Kvarnero salos), o ðtokininkø tarme – teritorijoje, kurios ðiaurës vakarø linija eina Kroatijos-Slavonijos kariniu pasieniu (dab. pietø Kroatija, pagr. miestai Petrinja, Benkovacas, Kninas, Obrovacas, ir dalis dab. Kroatijos palei Savos upæ prie Bosnijos ir Hercegovinos sienos), o pietryèiø linija – ties Ðaros kalnu (dab. Kosovo provincijos ir Makedonijos pasienis). Ðtokininkø tarmæ sudaro trys ðnektos (ekininkø, ijekininkø ir ikininkø), skirstomos pagal slavø prokalbës balsio jat refleksà: pavyzdþiui, þodis „pienas“ ekininkø tarmëje yra mleko; ijekininkø tarmëje – mlijeko; ikininkø tarmëje – mliko.

Kroatø tautinio atgimimo judëjimo (1835–1850) lyderis Ljudevitas Gajus (1809–1872), propagavæs pietø slavø kultûrinës vienybës idëjà, kalbëjo ir raðë kaikininkø tarme, bet 1836 m. pradëjo raðyti ðtokininkø tarme, kurià V. S. Karadþiãius pasirinko serbø bendrinës kalbos pagrindu. Taip XIX a. antroje pusëje formavosi viena serbø ir kroatø bendrinë kalba, nors jà vartojantys katalikai (dauguma kroatø ir maþuma serbø) raðë lotyniðkais raðmenimis, o staèiatikiai (dauguma serbø) – kirilica. 1850 m. kovo 28 dienà Vienoje buvo pamëginta kultûriðkai suvienyti pietø slavus. Þymiausi kroatø (Ivanas Kukuljeviãius, Ivanas Maþuraniãius, Vinko Pacelas, Dimitrijus Demeteras, Stjepanas Pejakoviãius), serbø (Vukas Stefanoviãius Karadþiãius, Đuro Danièiãius) ir slovënø (Francas Mikloðièius) filologai ir mokslininkai pasiraðë Sutartá dël bendrinës kalbos, pagal kurià pietø slavai turëjo turëti vienà bendrinæ kalbà. Ðios kalbos pagrindu buvo pasirinkta ðtokininkø tarmë, nes dauguma pietø slavø buvo ðtokininkai.

Tarmës pasirinkimas ir norminimas turëjo didþiulæ politinæ reikðmæ XIX a. antrosios pusës ir viso XX a. ávykiams. Formuojant vienà pietø slavø bendrinæ kalbà, buvo siekiama sukurti bendrà pietø slavø kultûriná paveldà, galintá atsispirti vokieèiø ir vengrø átakai. Daþnai ðie siekiai buvo siejami su romantiniais pasakojimais apie senovës pietø slavø karalystæ, besitæsianèià nuo Alpiø ir Adrijos jûros iki Juodosios jûros[5]. Kadangi kalba buvo laikoma pagrindiniu tautiðkumo kriterijumi, bendros serbø ir kroatø bendrinës kalbos kûrimas neiðvengiamai parëmë idëjà, kad „visi pietø slavai yra viena tauta ir turi sukurti vienà politinæ organizacijà[6]“. Ði idëja atëmë ið kroatø galimybæ lingvistiðkai pagrásti savo tautiðkumà ir suteikë serbams patogø ekspansijos pasiteisinimà, nes kai kurie serbø nacionalistai kalbanèiuosius ðtokininkø tarme, laikë senosios serbø tautos nariais. Taigi pietø slavø kultûrinës vienybës idëja galëjo bûti panaudota kaip priemonë „Didþiajai Serbijai“ kurti[7]. Vis dëlto serbø ir kroatø bendrinës kalbos sukûrimas XIX amþiuje yra puikus pavyzdys, kaip serbams ir kroatams pasiekus abipusá lingvistiná kompromisà ið vietiniø tarmiø buvo kuriama ðiuolaikinë kalba.

XIX a. kalbø norminimas turëjo didelæ politinæ reikðmæ. Sakytinës ir raðytinës kalbos norminimas ir þmoniø ðvietimas plaèiàja prasme buvo dvi svarbios nacionalizmo propagavimo prielaidos. Vidurio ir pietryèiø Europos filologai buvo vieni ið pirmøjø ir svarbiausiø „tautø þadintojø“. Jø uþduotis buvo paversti ðnekamàjà ir senovës raðtø kalbà ðiuolaikine bendrine kalba. Á ðá projektà áëjo þodyno, raðybos, gramatikos ir tarties norminimas. Tarmiø ávairovæ turëjo pakeisti bendrinë raðytinë ir sakytinë nacionalinë kalba, kuri buvo bûtina sàlyga, norint uþraðyti ir iðsaugoti tautines tradicijas (pvz., liaudies pasakas ir dainas) bei raðyti tautinæ literatûrà ir istorijà[8]. Taigi raðtingumas, ðvietimas ir nacionalizmas glaudþiai susijæ. Þmonës, tapæ didesnës literatûrinës ir lingvistinës bendruomenës nariais, ið regionalizmo pereina á nacionalizmà.

XIX amþiaus serbø ir kroatø lingvistinis nacionalizmas buvo grindþiamas aksioma, kad serbø tautinë kultûra paplitusi ten, kur kalbama serbiðkai, o kroatø – ten, kur kalbama kroatiðkai, nepaisant religinës kalbëtojø priklausomybës ir valstybiø (Habsburgø monarchijos ir Osmanø imperijos) sienø. Todël serbø nacionalizmo atstovai teigë, kad Dubrovniko raðytinë kultûra (viena ið vertingiausiø slavø baroko kultûros pavyzdþiø) laikytina serbø kultûros dalimi ir Dubrovniko miestas bei jo istorinës apylinkës (buvusi Dubrovniko respublikos teritorija) turi priklausyti serbø tautinei valstybei, o kroatai Dubrovnikà laikë savo kultûros ir tautinës valstybës dalimi. Tiek serbø, tiek kroatø nacionalizmo atstovai savinosi ir Bosnijos bei Hercegovinos teritorijas. Taigi serbai ir kroatai, kaip ir daugelis kitø Europos tautø romantizmo laikotarpiu, buvo linkæ tautiniø valstybiø politines sienas brëþti pagal savo tautos atstovø kalbos paplitimà. XIX amþiaus kroatø kalbinis nacionalizmas turëjo ir tik jam bûdingø bruoþø: jis buvo grindþiamas teorine-ideologine „kroatø politinës tautos“ samprata. Ðia samprata, suformuota pagal prancûzø tautinës identifikacijos modelá („viena valstybë – viena kalba – viena tauta“), kroatø politikai naudojosi, norëdami sujungti visus nekroatus (t. y. visus, kuriø gimtoji kalba nebuvo kroatø) á vienà kroatø tautà Kroatijos, Slavonijos ir Dalmatijos karalystëje. Todël serbø kalbiná nacionalizmà að vadinu etniniu, o kroatø – valstybiniu-politiniu.

Ðioje disertacijoje tiriamas vienas XIX amþiaus serbø nacionalizmo komponentas – lingvistinis. Kartu su XIX amþiaus pirmosios pusës serbø lingvistiniu nacionalizmu analizuojama ir to paties laikotarpio kroatø lingvistinio nacionalizmo struktûra ir raida bei lyginama su serbø nacionalizmu. Taip daroma todël, kad serbø ir kroatø lingvistinio nacionalizmo atstovai kovojo dël tø paèiø geografiniø teritorijø: Kroatijos karinio pasienio (dab. Kroatijos pietinës ir rytinës dalys, pagr. miestai: Petrinja, Kninas, Gospiãius, Obrovacas, Benkovacas, ir pietinë Slavonijos regiono dalis dab. Kroatijoje palei Savos upæ prie Bosnijos sienos), pietø ir vidurio Dalmatijos (dab. Kroatijos dalis nuo Dubrovniko miesto pietuose iki Zadaro miesto ðiaurëje ir nuo Dinaros kalnyno rytuose iki Adrijos jûros vakaruose), Slavonijos (dab. Kroatijos teritorija tarp Savos ir Dravos upiø), Juodkalnijos (dab. teritorija tarp Boka Kotorskos álankos vakaruose, Skadaro eþero rytuose, Taros upës ðiaurëje ir Adrijos jûros pietuose) bei Bosnijos ir Hercegovinos (dab. teritorija nuo Drinos upës rytuose iki Unos upës vakaruose ir nuo Savos upës ðiaurëje iki Dinaros kalnyno pietuose). Tiek serbø, tiek kroatø kalbinio nacionalizmo ideologai laikë tà paèià ðtokininkø tarmæ pagrindiniu serbø resp. kroatø etniniø grupiø nustatymo kriterijumi.

Tyrimo problema. Ankstesniuose ðios srities jugoslavø istorikø ir politologø darbuose nebuvo atsiþvelgiama á XIX amþiaus pirmosios pusës serbø tautybës etnolingvistiná modelá ir á lingvistiðkai suprantamos serbø tautinës valstybës kûrimo teorijà. Nors serbø politinës minties raidai buvo skirta daug jugoslavø istorikø ir politologø darbø, V. S. Karadþiãiaus lingvistinis serbø tautos identifikacijos modelis ir I. Garaðanino serbø jungtinës tautinës valstybës sukûrimo teorija nesusilaukë didelio dëmesio. Ðie darbai buvo klaidingai nuðvieèiami, jø interpretacijà lemdavo oficiali valstybës „Jugoslavijos vientisumo“ ir ,,jugoslavø brolybës ir vienybës“ ideologija. Ðios ideologijos formuotojai V. S. Karaþiãiø ir I. Garaðaninà laikë pietø slavø suvienijimo ðalininkais, jo ideologijos bei programos kûrëjais. Dël to filologiniai ir lingvistiniai V. S. Karadþiãiaus darbai buvo laikomi serbø-kroatø kultûrinio ir lingvistinio suvienijimo ideologiniu ir moksliniu pagrindimu, o I. Garaðanino darbai ir politinë veikla – Jugoslavijos sukûrimo politiniu-programiniu pagrindimu. Buvo ir tokiø mokslininkø, kurie, neatlikæ pakankamos analizës, abu darbus – Serbai: visi ir visur ir Projektas – laikë „didþiosios“ Serbijos Balkanuose sukûrimo ideologiniu-programiniu pagrindimu. Taigi V. S. Karadþiãiaus ir I. Garaðanino darbø tyrimø rezultatai yra labai prieðtaringi, todël norint ðiuos darbus tinkamai iðanalizuoti ir iðsiaiðkinti jø prasmæ, juos reikia tirti toliau.

Moksliniuose darbuose apie XIX amþiaus serbø nacionalizmà daugiausia dëmesio skiriama religiniam ir valstybës teisiø elementams, o lingvistinio serbø tautos apibrëþimo elemento svarba ignoruojama. Norint iðsiaiðkinti, kaip romantinio nacionalizmo laikotarpiu buvo suprantama serbø tauta bei jos tautinë valstybë, bûtina iðanalizuoti lingvistinius serbø tautos ir valstybës apibrëþimo kriterijus.

Iðvada. Pagrindinis V. S. Karadþiãiaus ideologinis darbas Serbai: visi ir visur ir svarbiausias I. Garaðanino programinis rankraðtis Projektas turi bûti tiriami toliau. Kadangi ankstesni ðios temos tyrimai buvo nepakankami, 1) liko neaiðku, ar V. S. Karadþiãiaus ir I. Garaðanino darbus sieja ideologinis ryðys, 2) ankstesniø tyrimø rezultatai yra prieðtaringi: a) V. S. Karadþiãius ir I. Garaðaninas laikomi pietø slavø, ypaè serbø ir kroatø, suvienijimo kûrëjais; b) abu jie laikomi „didþiojo serbø ðovinizmo“ politikos Balkanuose ideologijos pagrindëjais. Iðsamus Jugoslavijos ir tarptautinës istoriografijos darbø ðia tema sàraðas pateikiamas disertacijos pabaigoje.

Disertacijoje pagrindinis dëmesys skiriamas ryðiui tarp darbø Serbai: visi ir visur ir Projektas, siekiant uþbaigti ðiø dviejø darbø struktûros tyrimà.

Darbo medþiaga. Disertacijoje panaudoti ðaltiniai yra keturiø kategorijø: a) nepublikuota archyvinë medþiaga; b) publikuota archyvinë medþiaga; c) laikraðèiai ir þurnalai; d) istoriniai, etnografiniai ir etnolingvistiniai þemëlapiai.

Nepublikuota archyvinë medþiaga: asmeniniai raðtai, laiðkai, uþraðai, XIX a. – XX a. pradþios átakingø serbø ir kroatø politikø, istorikø, tautiniø veikëjø ir intelektualø asmeninë korespondencija. Ði medþiaga svarbi dël to, kad nepriklauso oficialiems skelbtiems dokumentams, jos autoriai galëjo laisviau reikðti savo mintis apie nacionaliná identitetà ir serbø bei kroatø tautiniø valstybiø kûrimà. Svarbiausià nepublikuotos medþiagos dalá sudaro Ilijos Garaðanino asmeniniai raðtai (jie saugomi Belgrade Serbijos archyve [Архив Србије]): pagal juos atkuriama I. Garaðanino jungtinës tautinës serbø valstybës sukûrimo programa, kurios pagrindinæ idëjà jis pateikë darbe Projektas. Kiti svarbûs disertacijoje panaudoti nepublikuoti raðtai priklauso: 1) dr. Fedorui Nikiãiui (pirmosios Jugoslavijos laikotarpio kroatø projugoslavinës pakraipos istorikui; jis manë, kad I. Garaðaninas sukûrë pietø slavø valstybës sukûrimo praktiná planà); dr. Viktorui Novakui (átakingam pirmosios Jugoslavijos laikotarpio kroatø kilmës istorikui); Vasilijui Nikolajeviãiui (serbø staèiatikiø dvasininkui, Ilijos Garaðanino ir Serbijos princo Mihailo Obrenoviãiaus [valdþiusio 1860–1868] amþininkui); dr. Bogdanui Medakoviãiui (XIX a. pab. – XX a. pradþioje Kroatijoje dirbusiam serbø politikui; 1918 jis tapo Kroatijos nacionalinio parlamento [Sabor] prezidentu ir siekë sukurti Jugoslavijà); Nikolai Paðiãiui ([1845–1926] 1882 m. ákurtos Liaudies radikaliosios partijos, kuri tuo metu buvo stipriausia serbø politinë partija, lyderiui, átakingiausiam XX a. pradþios Serbijos politikui; 1906–1918 jis buvo Serbijos karalystës Ministras Pirmininkas, siekë politiðkai suvienyti visus serbus); Tomui Krstoviãiui-Popoviãiui (serbø nacionaliniam veikëjui, siekusiam sukurti jungtinæ tautinæ serbø valstybæ). Visi dokumentai saugomi Belgrade Serbijos mokslø ir menø akademijos archyve [Архив Српске Академије Наука и Уметности]). 2) Matijai Banui (serbui katalikui ið Dubrovniko, jam buvo priimtinas V. S. Karadþiãiaus serbø nacionalinio identiteto lingvistinis modelis; jis artimai bendravo su I. Garaðaninu ir siekë visø serbø politinio suvienijimo). Dokumentai saugomi Belgrade Serbijos mokslø ir menø akademijos Istorijos instituto archyve [Архив Историјског института Српске Академије Наука и Уметности] 3) Serbø þemdirbiø sàjungos politiniams lyderiams. Dokumentai saugomi Sremski Karlovcuose Voivodinos archyve [Архив Војводине], Serbija-Jugoslavija.

Publikuotà archyvinæ medþiagà sudaro du potipiai: a) oficialieji valdþios dokumentai, b) neoficialieji dokumentai, raðtai ir asmeninë korespondencija.

Pirmojo potipio dokumentai suteikia statistinës informacijos apie etninæ, lingvistinæ ir religinæ tam tikrø teritorijø gyventojø sudëtá, pavyzdþiui, Dubrovniko respublikoje iðleisti dokumentai apie respublikos gyventojus: Teismo ir Senato [Vijeãe Umoljenih], Vyriausybës [Malo Vijeãe] ir Parlamento [Veliko Vijeãe] protokolai; originalai saugomi Dubrovniko istorijos archyve [Historijski arhiv u Dubrovniku], Dubrovnikas, Kroatija). Ypaè vertingi tie dokumentai, kuriuose yra informacijos apie pietø slavø ðtokininkø tarmës ekininkø, ikininkø ir ijekininkø ðnektø vartotojus, serbø ir kroatø kultûrinius ir ekonominius ryðius, serbø ir kroatø nacionalizmà Kroatijoje, Slovënijoje ir Dalmatijoje, pavyzdþiui: 1) dokumentai, iðleisti Kroatijos-Slavonijos-Dalmatijos vyriausybës (Kroatijos parlamento sprendimai [Zakljuèci Hrvatskog sabora]; originalai saugomi Kroatijos archyve [Arhiv Hrvatske], Zagrebas, Kroatija), ir 2) Kroatijos istorijos ðaltiniai [Izvori za hrvatsku povjest], Zagrebas, 1986.

Antrojo potipio dokumentus sudaro asmeninës nuomonës, poþiûriai ir idëjos apie pietø slavø nacionaliná identitetà, pietø slavø, ypaè serbø ir kroatø, nacionalizmà ir kai kuriø Balkanø arealo gyventojø kalbinæ sudëtá, pavyzdþiui: 1) Macedonia. Documents and Material [Makedonija. Dokumentai ir Medþiaga], Bulgarijos mokslo akademija, Istorijos institutas, Bulgarø kalbos institutas (red.), Sofija, 1978; 2) Solitro V. (red.), Documenti storici sull’Istria e la Dalmazia, I–III, Venezia, pirmasis leidimas 1844; 3) Stieglitz H., Istrien und Dalmatien. Briefe und Erinnerungen, Stuttgart, Tübingen, pirmasis leidimas 1845; ir 4) Вукова преписка, IV-V, Београд, 1909-1910. Dvi asmeniniø dokumentø, raðtø ir korespondencijos grupës yra ypaè svarbios. Pirmosios grupës medþiagà sudaro su kroatø tautinio atgimimo judëjimu („Ilirski pokret“) susijæ dokumentai. Jie nuðvieèia kroatø atgimimo politiniø lyderiø mintis apie lingvistiðkai suvokiamus kroatus ir apie XIX amþiaus pirmosios pusës kroatø gyvenamas teritorijas: 1) Ljudevito Gajaus (1809–1872) laiðkai (L. Gajus buvo pagrindinë kroatø atgimimo judëjimo figûra; jis nuoðirdþiai tikëjo iliriðka slavø protëvyne Balkanuose ir rado ðiai abejotinai tezei árodymø liaudies tradicijose ir kai kuriuose istoriniuose ðaltiniuose. Originalai saugomi Zagrebo miesto archyve [Arhiv Grada Zagreba], Kroatija); 2) Ljudevito Gajaus rankraðèiai; Ivano Maþuraniãiaus (artimiausio Gajaus bendraþygio, vieno ið pagrindiniø Kroatijos judëjimo ideologø, 1873–1880 Kroatijos gubernatoriaus) korespondencija; dr. Dimitrije Demetaro (vieno ið þymiausiø XIX amþiaus kroatø filologø, siekusiø lingvistiðkai suvienyti serbus ir kroatus) korespondencija; Karlo Kluburiãiaus (vieno ið kroatø iðsivadavimo judëjimo lyderiø, siekusiø kroatø kultûrinio ir nacionalinio iðsilaisvinimo Habsburgø Monarchijoje) laiðkai. Originalai saugomi Zagrebo universiteto bibliotekoje [Sveuèiliðna knjiþnica u Zagrebu]); 3) Kroatø tautinio atgimimo judëjimo lyderiø asmeniniai laiðkai (originalai saugomi Kroatijos mokslø ir menø akademijos archyve [Arhiv Hrvatske Akademije Znanosti i Umetnosti], Zagrebas, Kroatija); 4) Horvat J., Ravliã J., Pisma Ljudevitu Gaju, Građa Jugoslavenske akademije znanosti i umjetnosti, 26, Zagreb, 1956; 5) Jeþiã S., Ilirska antologija, Zagreb, 1934; 6) Jeþiã S., Hrvatski narodni preporod u prvoj polovini XIX stoljeãa, Zagreb, 1944. Ðiais dokumentais disertacijoje naudojamasi, norint palyginti kroatø nacionalinio iðsivadavimo lyderiø ir V. S. Karadþiãiaus bei I. Garaðanino idëjas apie nacionaliná identitetà. Antrosios grupës medþiagà sudaro dokumentai, susijæ su slapta I. Garaðanino politine veikla, kuria jis siekë sukurti jungtinæ serbø tautos valstybæ. Ðie dokumentai suteikia papildomos informacijos apie I. Garaðanino Projekte iðdëstytà valstybës sukûrimo programà, pavyzdþiui: 1) Agièiã D. (red.), „Statuti tajne I. Garaðaninove organizacije za pripremu ustanka protiv turske vlasti u slavenskim pokrajinama Turskoga carstva (1849–50 i 1850–51.)“, Historijski zbornik, № XLIV, Zagreb, 1991 (iðspausdinta 1992), 163–176; 2) Јакшић Г., (red.), Преписка Илије Гарашанина (1839–1849), Београд, 1950; 3) Kecmanoviã I., „Izveðtaji poverenika o prilikama u Bosni od 1848. do 1854. godine“, Glasnik arhiva i Druðtva arhivista Bosne i Hercegovine, № II, Sarajevo, 1962, 251–291; 4) Ловчевић С., (red.), Писма Илије Гарашанина Јовану Мариновићу, Београд, 1931.

XIX amþiaus laikraðèiuose ir þurnaluose, iðleistuose Kroatijoje, Dalmatijoje, Slavonijoje ir Serbijoje, pateikiamos politiniø partijø programos ir karðtos serbø ir kroatø politikø, intelektualø, visuomenës veikëjø diskusijos apie lingvistiná serbø ir kroatø tautinës identifikacijos modelá, serbø ir kroatø jungtiniø tautiniø valstybiø kûrimà ir apie Bosnijos, Hercegovinos, Slavonijos, Karinio pasienio bei vidurio ir pietø Dalmatijos gyventojø tautybæ. Ðios programos ir diskusijos parodo, koká poveiká þmoniø nuomonei ir serbø bei kroatø tautiniø lyderiø politinei veiklai turëjo XIX a. pirmojoje pusëje kroatø nacionalinio atgimimo judëjimo lyderiø ir V. S. Karadþiãiaus bei I. Garaðanino sukurti lingvistiniai pietø slavø tautinës identifikacijos modeliai ir pietø slavø tautiniø valstybiø kûrimo programos. Analizuojant XIX amþiaus Kroatijos, Dalmatijos, Slavonijos ir Serbijos laikraðèius bei þurnalus, galima atkurti pagrindines XIX a. serbø ir kroatø lingvistinio nacionalizmo diskusijø temas, polemikos objektus. Disertacijoje panaudoti ðie svarbiausi leidiniai: 1) Danicza horvatzka, slavonzka y dalmatinzka (vëliau pervadintas Danica ilirska), Zagrebas, Kroatija; 2) Dubrovnik, Dubrovnikas, Kroatija; 3) Favilla, Triestas, Italija; 4) Hervatska, Zagrebas, Kroatija; 5) L’Avvenire, Dubrovnikas, Kroatija; 6) Novine horvatzke, Zagrebas, Kroatija; 7) Новине сербске, Belgradas, Serbija-Jugoslavija; 8) Србобран, Zagrebas, Kroatija; 9) Србско-далматински магазин, Zadaras, Kroatija; 10) Видовдан, Zagrebas, Kroatija; 11) Zora Dalmatinska, Zadaras, Kroatija.

Istoriniai, etnografiniai ir lingvistiniai þemëlapiai, kuriuos leido serbø ir kroatø valdþios organai, intelektualai, politinës partijos, tautinës draugijos bei tautiniai veikëjai XIX a. antrojoje pusëje, rodo „lingvistiniø“ serbø ir kroatø reikðtas pretenzijas á Balkanø pusiasalio teritorijas. Ðie þemëlapiai taip pat rodo, kokià ideologinæ átakà XIX a. penktuoju ir ðeðtuoju deðimtmeèiais sukurtas lingvistinis pietø slavø tautinës identifikacijos modelis padarë pietø slavø, ypaè serbø ir kroatø, politikø ir intelektualø vëlesnëms kartoms. Svarbiausi disertacijoje panaudoti istoriniai, etnografiniai ir lingvistiniai þemëlapiai: 1) „Historièki zemljovid stare celokupne Kraljevine Hervatske sa oznaèenjem granicah sada obstojeãih pokrajinah i navedenjem znamenitijih starijih i novijih mestah“ (sudarytojas Franjo Kruziã), Zagreb, 1862; 2) „Историско етнографско географска карта Срба и српских (југословенских) земаља у Турској и Аустрији“ (sudarytojas М. Ст. Милојевић), Београд, 1873; 3) „Карта распрострањења Срба“ (sudarytojas Владимир Кaрић), paskelbta: Карић В., Србија. Опис земље, народа и државе, Београд, 1887; 4) „Атлас српских земаља и Балканског Полуострва са земљописом за ученике-це IV разреда основних школа“ (sudarytojas Спрепловић П. К.), Београд: Просвета, 1891; 5) „Етнографска карта српских земаља, израђена на основу историје, језика, обичаја и поезије“ (sudarytas draugijos Великосрпска омладина), Просветни гласник, Београд, 1892; 6) „Etnografske granice Hrvata u Kraljevini Jugoslaviji i okolnim zemljama“ (sudarytojas dr. N. Z. Bjelovuèiã), 1933, paskelbta: Bjelovuèiã N. Z., Etnografske granice Hrvata i Slovenaca, Dubrovnik, 1934.

Visi disertacijoje panaudoti istoriniai ðaltiniai pateikti pirmoje literatûros sàraðo dalyje.

Tyrimo metodika. XIX amþiaus pirmosios pusës serbø ir kroatø nacionalizmo tyrimui naudojama lyginamoji ir teksto analizës metodika. Naudojantis abiem metodikomis siekiama atlikti sociolingvistinæ analizæ ir iðsiaiðkinti, koká vaidmená formuojantis nacionalinei ideologijai atliko kalba kaip tautinio identiteto simbolis, sutelkiantis þmones á vienà tautà ir skiriantis jà nuo kitø tautø.

Daugelyje pastarojo meto darbø ðia tema nagrinëjama serbø nacionalizmo ir ekspansionizmo problema. Istoriografiniuose darbuose daþniausiai tiriami oficialûs dokumentai pietø slavø tautinës identifikacijos bei tautiniø valstybiø sukûrimo klausimu ir fragmentiðkai analizuojami asmeniniai fondai, kolekcijos, raðtai bei korespondencija. Mano tyrinëjimo strategija – sutelkti dëmesá ne á oficialius dokumentus, bet á XIX a. átakingø serbø ir kroatø nacionaliniø veikëjø, ideologø ir politikø neoficialius raðtus, programinius ir ideologinius rankraðèius ir netgi asmeninius uþraðus. Disertacijoje analizuojami minëtø veikëjø poþiûriai, ásitikimai ir siekiai, ryðkëjantys ið jø korespondencijos, asmeniniø raðtø, dokumentø, taip pat ið slaptø aplinkraðèiø ir kitos medþiagos. Ðiuose dokumentuose rasta informacija pildoma ir lyginama su informacija, pateikta oficialiuose tø paèiø þmoniø dokumentuose. Naudodamasis tokia metodika, að mëginau atkurti átakingø XIX a. pietø slavø mokslininkø ir politikø nuomones apie pietø slavø nacionaliná identitetà ir sudaryti iðsamø jø politinës veiklos sprendþiant „pietø slavø klausimà“ vidurio ir pietryèiø Europoje vaizdà. Ði metodika padëjo iðsiaiðkinti V. S. Karadþiãiaus pietø slavø, ypaè serbø, tautinës identifikacijos lingvistinio modelio ir I. Garaðanino Balkanø pusiasalio politinio pertvarkymo programos struktûrà.

A) Pagrindinis V. S. Karadþiãiaus ideologinis darbas serbø ir kitø pietø slavø tautinës identifikacijos klausimu Serbai: visi ir visur lyginamas su kitais jo darbais (gramatiniais, poleminiais, filologiniais).

Pirma: norint pateikti pilnà V. S. Karadþiãiaus lingvistinio tautinio identiteto modelio vaizdà, straipsnis Serbai: visi ir visur lyginamas su þinomais V. S. Karadþiãiaus darbais Писменица сербского iезика, по изговору простога народа [Serbø kalbos gramatika pagal paprastø þmoniø ðnekà] (Viena, 1814) ir Српски рјечник [Serbø kalbos þodynas] (pirmasis leidimas Viena, 1818; antrasis leidimas Viena, 1852). Serbø kalbos gramatika pagal paprastø þmoniø ðnekà svarbi tuo, kad skyriuje Pastaba [Примјетба] V. S. Karadþiãius serbø kalbos tarmes suklasifikavo kitaip negu Serbø kalbos þodyne ir straipsnyje Serbai: visi ir visur. Skyriuje Pastaba, kitaip negu straipsnyje Serbai: visi ir visur, jis net neuþsimena, kad ðtokininkø tarmë laikytina nacionaline serbø kalba. To, mano manymu, jis nepadaro dël to, kad 1814 metais (kai jis raðë Serbø kalbos gramatikà pagal paprastø þmoniø ðnekà) jam (kaip ir kitiems þymiausiems to meto slavø filologams – serbui Dositejui Obradoviãiui (1738–1811), èekams Pavelui Josefui Ðafařikui (1795–1861), Josefui Dobrovskiui (1753–1829), slovënams Jernejui Kopitarui (1780–1844) ir Francui Mikloðièiui (1813–1891)) buvo akivaizdu, jog ðtokininkø tarmë yra nacionalinë serbø kalba. Taèiau 1832–1836 metais kroatø tautinio atgimimo veikëjai (Ljudevitas Gajus, Ivanas Derkosas, Janko Draðkoviãius) teigë, kad etniniai kroatai kalba trimis tarmëmis: kaikininkø, èakininkø ir ðtokininkø. Norëdamas ðiuos teiginius paneigti, V. S. Karadþiãius 1836 metais straipsnyje Serbai: visi ir visur aiðkiai pareiðkë, kad ðtokininkø tarme kalba serbai, o ne kroatai, kurie, anot jo, kalba daugiausia èakininkø ir ið dalies kaikininkø tarmëmis. Straipsnis nebuvo iðkart paskelbtas dël politiniø prieþasèiø: serbai ir kroatai tuo metu turëjo kovoti prieð bendrà prieðà – vengrø nacionalizmà. V. S. Karadþiãius ðá straipsná paskelbë 1849 metais, praëjus hungarizacijos grësmei (po vengrø revoliucijos ir Nepriklausomybës karo 1848–1849). Serbø kalbos þodyno skyriaus Serbø abëcëlë [Alphabeti serborum] analizë ir jos palyginimas su kitais V. S. Karadþiãiaus darbais padeda suprasti, kaip V. S. Karadþiãius, kurdamas lingvistiná serbø tautos identifikacijos modelá, suprato serbø tautos abëcëlæ ir religijos bei abëcëlës ryðá.

Antra: V. S. Karadþiãiaus asmeninë korespondencija, paskelbta Вукова преписка [Vuko korespondencija], IV, V tomai (Belgradas, 1909, 1910), jo poleminiuose darbuose Скупљени граматички и полемички списи Вука Стефановића Караџића [Rinktiniai Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus gramatikos ir poleminiai raðtai], I tomas (Belgradas, 1894) ir Сабрана дела [Rinktiniai raðtai], 36 tomai (Belgradas, 1965–1974)], rodo V. S. Karadþiãiaus ideologinës minties raidà ir atskleidþia, kokiø ideologiniø idëjø veikiamas jis kûrë lingvistiná pietø slavø tautinës identifikacijos modelá.

Treèia: V. S. Karadþiãiaus asmeniniø laiðkø, 1841 metais siøstø serbø Budimo metropolitui Platonui Atanackoviãiui, analizë suteikia vertingos informacijos apie V. S. Karadþiãiaus lingvistiná pietø slavø tautinës identifikacijos modelá, ypaè apie V. S. Karadþiãiaus dvasinës-kultûrinës-lingvistinës serbø tautos vienybës sampratà. Jie taip pat padeda suprasti 1850 metais Vienoje pasiraðytos serbø–kroatø–slovënø sutarties (kurià pasiraðë ir V. S. Karadþiãius) dël bendrinës pietø slavø kalbos ideologinius pagrindus. Palyginus V. S. Karadþiãiaus nacionalinio identiteto idëjas, iðsakytas asmeninëje korespondencijoje ir poleminiuose laiðkuose, su jo idëjomis, reikðtomis jo spausdintuose darbuose (Писменица сербского iезика, по изговору простога народа [Serbø kalbos gramatika pagal paprastø þmoniø ðnekà], Viena, 1814; Српски рјечник [Serbø kalbos þodynas], Viena, 1818/1852; Додатак санкпетерсбуршким упоредним речницима свих језика и дијалеката са специфичним освртом на бугарски језик [Sankt Peterburgo paralelinio visø kalbø ir tarmiø þodyno priedas su ypatingu dëmesiu bulgarø kalbai], Viena, 1822; Црна Гора и Бока Которска [Juodkalnija ir Boka Kotorskos álanka], Viena, 1849; Srbi svi i svuda [Serbai: visi ir visur], Viena, 1849) paaiðkëjo, kad V. S. Karadþiãius visà laikà laikësi nuomonës, jog serbai ir kroatai yra skirtingos tautos, kalbanèios skirtingomis kalbomis. Serbais V. S. Karadþiãius laikë tik tuos pietø slavus, kurie kalba ðtokininkø tarme, o kroatams priskyrë èakininkø ir ið dalies kaikininkø tarmiø vartotojus.

Palyginus anksèiau paminëtus V. S. Karadþiãiaus ideologinius ir poleminius darbus (pavyzdþiui, straipsná Срби и Хрвати [Serbai ir kroatai], Видовдан, № 31, Београд, 1861) su kroatø oponentø darbais apie V. S. Karadþiãiaus lingvistiná tautinës identifikacijos modelá (pavyzdþiui, Ðulek B.  Srbi i Hrvati [Serbai ir kroatai], Neven, № 8, Zagreb, 1856) ir kroatø tautinio atgimimo lyderiø ideologiniais darbais apie lingvistiná kroatø tautos identifikavimà (pavyzdþiui, Gaj Lj.  Kratka osnova hrvatsko-slavenskoga pravopisanja [Kroatø-slavø raðybos pagrindai], Budim, 1830; Derkos I. Genius patriae super dormientibus suis filiis [Tëvynës dvasia virð mieganèiø sûnø…], Zagreb, 1832; Draðkoviã J. Disertatia iliti razgovor…[Disertacija arba pokalbis…], Zagreb, 1832; Brliã T. Knjiþevne vesti [Literatûros naujienos], Danica ilirska, t. 14, № 7, Zagreb, 1848; Starèeviã A. Dubrovnik cviet narodnoga knjiþevstva [Dubrovnikas – liaudies literatûros þiedas], Narodne novine, t. 17, № 230, Zagreb, 1851; Maþuraniã A., Mesiã M., Veber-Tkalèeviã A., Ilirska èitanka [Ilirø skaitiniai], Zagreb, 1856), paaiðkëja, kad tuo metu buvo kuriami visiðkai prieðingi lingvistiniai serbø ir kroatø tautinës identifikacijos modeliai: V. S. Karadþiãius serbais laikë tik ðtokininkø tarmës vartotojus, o jo kroatai oponentai teigë, kad kroatai kalba trimis tarmëmis – ðtokininkø, kaikininkø ir èakininkø.

B) I. Garaðanino politiniai Balkanø pusiasalio pertvarkymo planai analizuojami dviem bûdais: pirma, stengiamasi atstatyti svarbiausio I. Garaðanino programinio darbo Projektas (kurio originalus rankraðtis neiðliko) vientisà autentiðkà struktûrà; antra, tiriami skelbti ir asmeniniai I. Garaðanino raðtai, korespondencija, laiðkai, kurie lyginami su Projektu. Siekiant atkurti vientisà ir autentiðkà Projekto tekstà, analizuojama: 1) I. Garaðanino korespondencija su Jovanu Marinoviãiumi (1821–1893, Serbijos kunigaikðtystës (1861–1873) tarybos prezidentu) ir Avramu Petronijeviãiumi (I. Garaðanino bendraþygiu, kuris 1844 metais, I. Garaðaninui raðant Projektà, buvo vienas ið átakingiausiø Serbijos politikø); 2) slapti valstybiniai I. Garaðanino raðtai: jo nuomonë apie Serbijos kunigaikðtystës vaidmená sprendþiant „Rytø klausimà“ (1852 m. spalis); uþraðai apie Serbijos tarptautinius santykius (1852–1854); uþraðai apie Serbijos santykius su Rusija (1853?); uþraðai apie Osmanø imperijos griûtá, panslavizmà ir Serbijos–Rusijos santykius (1854); uþraðai apie Serbijos uþsienio politikà ir Pirmosios Balkanø sàjungos prieð Osmanø imperijà sukûrimà (1855–1867). I. Garaðanino „Rytø klausimo“ sprendimas, iðdëstytas Projekte, lyginamas su jo pastabomis apie nacionalinës serbø valstybës sukûrimà slaptuose valstybiniuose dokumentuose ir asmeninëje korespondencijoje, pavyzdþiui: 1) Писма Илије Гарашанина Јовану Мариновићу [Ilijos Garaðanino laiðkai Jovanui Marinoviãiui] (red. Ст. Ловчевић, Београд, 1931); 2) Преписка Илије Гарашанина [Ilijos Garaðanino korespondencija] (red. Г. Јакшић, Београд, 1950); 3) Гарашанинова кореспонденција са Јованом Ристићем 1861–1867 [I. Garaðanino korespondencija su Jovanu Ristiãiumi 1861–1867] (Jovanas Ristiãius [1831–1899] buvo Serbijos vidaus reikalø ministras 1858–1861 ir Serbijos atstovas Stambule 1861–1867); 4) ávairûs asmeniniai raðtai, saugomi Ilijos Garaðanino fonde, Serbijos Archyve, Belgradas, Serbija-Jugoslavija.

Norëdamas iðsamiai atkurti I. Garaðanino serbø jungtinës tautinës valstybës projekto struktûrà, iðanalizavau tam tikrose Balkanø vietose dirbusiø I. Garaðanino agentø ir ideologiniø bendraþygiø praneðimus ir asmeninæ korespondencijà: pavyzdþiui, Matijos Bano raðtus; I. Garaðanino agentø Bosnijoje, Hercegovinoje ir Dalmatijoje praneðimus; agento Tomos Kovaèeviãiaus (1820–1863) praneðimus (jis buvo oficialiai ádarbintas Serbijos karo ministerijos kasininku); agento Andros Andriãiaus praneðimus; agento Stevano Verkoviãiaus praneðimus ir raðtus (jis dirbo mokytoju Sereso mieste Makedonijoje prie sienos su Trakija); agento Ivano Frano Jukiãiaus praneðimus; Đorđe Nikolajeviãiaus (1807–1896) raðtus (jis buvo serbø dvasininkas Zadare Dalmatijoje, o vëliau dirbo Dubrovniko archyve, rinkdamas kirilicos dokumentus); Anastasije Nikoliãiaus (1803–1882; jis buvo I. Garaðanino patriotinës organizacijos „Serbijos taryba“ narys ir sekretorius) raðtus (ypaè svarbus jo „Serbijos nacionalinës politikos planas“, 1862); Milutino Garaðanino (Ilijos Garaðanino tëvo) raðtus; Jovano Ristiãiaus raðtus. Tyrimo rezultatai rodo, kad I. Garaðaninas projektavo jungtinæ „etnolingvistinæ“ tautinæ serbø valstybæ, o ne jungtinæ pietø slavø valstybæ. I. Garaðanino politiniø idëjø atkûrimo rezultatai palyginti su tos paèios srities kitø tyrëjø darbo rezultatais: Вукићевић М., Програм спољне политике Илије Гарашанина на концу 1844 године, Београд, 1906; Страњаковић Д., “Како је постало Гарашаниново „Начертаније“, Споменик Српске академије наука, XCI; Mackenzie D., Ilija Garaðanin: Balkan Bismarck, New York, 1985; Cerick S., The Foreign Relations of Serbia, 1868–1903, Georgetown University, 1956  (Daktaro disertacija); Љушић Р., Књига о Начертанију. Национални и државни програм Кнежевине Србије (1844), Београд, 1993. Palyginus I. Garaðanino pietryèiø Europos politinio pertvarkymo projektà su jo amþininkø átakingø kroatø ideologiniø ir politiniø lyderiø sukurtais projektais (pavyzdþiui, Ljudevito Gajaus; Ante Starèeviãiaus [1823–1896, Kroatijos teisiø partijos ákûrëjo ir vadovo]; Eugeno Kvaterniko [1825–1871, vieno ið pagrindiniø Kroatijos teisiø partijos ideologø ir lyderiø]; Josipo Jurajaus Strossmayerio [1815–1905, Kroatijos vyskupo Slavonijos Đakovo mieste ir Kroatijos nacionalinës partijos lyderio] ir Ivano Maþuraniãiaus [1814–1890, Kroatijos gubernatoriaus 1873–1880 ir vieno ið Kroatijos nacionalinës partijos lyderiø]), paaiðkëjo, kad serbø ir kroatø nacionaliniai siekiai kirtosi dël tø paèiø teritorijø centrinëje Balkanø pusiasalio dalyje. Norint kritiðkai ávertinti V. S. Karadþiãiaus lingvistiná pietø slavø tautinës identifikacijos modelá ir I. Garaðanino „Rytø klausimo“ sprendimo projektà, analizuojamos ir lyginamos XX amþiaus jugoslavø (serbø ir kroatø) ir uþsienio istorikø nuomonës apie V. S. Karadþiãiaus ir I. Garaðanino darbus. Ðio lyginimo rezultatai pateikti ketvirtajame disertacijos skyriuje.

Tyrimo rezultatai. Atliktas Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus lingvistinio serbø tautos identifikacijos modelio ir Ilijos Garaðanino jungtinës tautinës serbø valstybës programos tyrimas ir lyginamoji XIX amþiaus pirmosios pusës serbø ir kroatø lingvistinio nacionalizmo analizë leidþia daryti tokias iðvadas:

·V. S. Karadþiãiaus kalbos, kaip serbø lingvistinio nacionalizmo dalies, samprata ið esmës buvo etninio pobûdþio: V. S. Karadþiãius serbø kalbà laikë vienu ið pagrindiniø serbø tautybës komponentø ir vienu ið svarbiausiu kriterijø, skirianèiø serbus nuo kroatø; V. S. Karadþiãiaus manymu, serbai ir kroatai kalba skirtingomis kalbomis, todël ðios dvi atskiros kalbinës grupës priklauso skirtingoms tautoms, kurios, pasak I. Garaðanino, turi gyventi atskirose tautinëse valstybëse.

·XIX amþiaus pirmosios pusës serbø ir kroatø nacionalinës ideologijos serbø ir kroatø kalbas emociðkai siejo su teritorijomis, kuriose ðiomis kalbomis kalbama: teritorijos, kuriose kalbama nacionalinëmis serbø ir kroatø kalbomis, turëjo bûti átrauktos á jungtinæ tautinæ serbø resp. kroatø valstybæ.

·Jugoslavø istorikø teiginys, kad Vukas Stefanoviãius Karadþiãius laikë serbus ir kroatus tos paèios kalbos ir tautos nariais, kalbanèiais serbø-kroatø arba kroatø-serbø kalba, yra klaidingas. V. S. Karadþiãiaus manymu, serbai ir kroatai kalba skirtingomis kalbomis ir yra skirtingos tautos: savo darbuose Serbø kalbos gramatika, Serbø kalbos þodynas ir straipsnyje Serbai: visi ir visur jis aiðkia atskiria serbø ir kroatø kalbas.

·Vukas Stefanoviãius Karadþiãius laikë èakininkø ir kaikininkø tarmes kroatø nacionalinëmis kalbomis, o ðtokininkø tarmæ – serbø nacionaline kalba: kai kuriø kritikø teiginys, kad V. S. Karadþiãius visus pietø slavus laikë serbais, o kroatø nelaikë atskira tauta, yra klaidingas; V. S. Karadþiãiaus manymu, serbø tautai priklausë ðtokininkø tarmës atstovai, o kroatø tautai – èakininkø ir kaikininkø tarmiø atstovai.

· Serbijos kunigaikðtystës vidaus reikalø ministras Ilija Garaðaninas 1844 metais sukûrë serbø jungtinës tautinës valstybës projektà, ágyvendindamas 1836 metais Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus sukurtà lingvistiná serbø tautos identifikacijos modelá: serbø istorikø nuomonë, kad I. Garaðanino politinis projektas rëmësi „istorinëmis“ serbø teisëmis, yra klaidinga; atliktas tyrimas parodë, kad I. Garaðanino serbø jungtinës tautinës valstybës projektas buvo grindþiamas serbø „etninëmis“ teisëmis; I. Garaðaninas, kaip ir V. S. Karadþiãius, serbais laikë pietø slavus, kalbëjusius ðtokininkø tarme.

·Ilija Garaðaninas sukûrë jungtinës Serbijos, bet ne jungtinës pietø slavø valstybës projektà: kai kuriø serbø ir jugoslavø istorikø nuomonë, kad I. Garaðaninas buvo Jugoslavijos arba „didþiosios“ Serbijos programos kûrëjas, yra klaidinga; tyrimas rodo, kad I. Garaðaninas sukûrë jungtinës tautinës serbø valstybës programà.

Teorinë ir praktinë darbo nauda. Disertacijoje V. S. Karadþiãiaus lingvistinis serbø ir kroatø tautinës identifikacijos modelis tiriamas, naudojantis nauja metodika – analizuojant V. S. Karadþiãiaus asmeninæ korespondencijà ir lyginant ávairius V. S. Karadþiãiaus darbus. I. Garaðanino jungtinës serbø valstybës projektas disertacijoje tiriamas nauju – lingvistiniu – aspektu. Ankstesni ðio projekto tyrëjai, istorikai ir politologai, já vertino kaip planà, kuriuo serbai siekë atkurti 1459 metais prarastà tautinæ valstybæ. Tiek Jugoslavijos istoriografijoje po Antrojo pasaulinio karo, tiek Kroatijos istoriografijoje po 1991 metø I. Garaðanino projektas suprantamas kaip megalomaniðko serbø plano sukurti Balkanuose „didþiàjà“ Serbijà ideologinis pagrindas. Dël to tiek V. S. Karadþiãiaus lingvistinis modelis, tiek I. Garaðanino politinis projektas buvo vaizduojami pagal oficialià valdanèios partijos ideologijà ir politikà, nukreiptà prieð „serbø ðovinizmà ir imperializmà“. Taèiau mano tyrimas parodë, kad V. S. Karadþiãiaus lingvistiniame modelyje ir I. Garaðanino politiniame projekte nebuvo jokios slaptos nacionalistinës ir ðovinistinës politikos. Abu darbai buvo grindþiami to meto idëja, kad tauta nustatoma pagal kalbà ir kad taip „lingvistiðkai“ suprantama tauta turi prigimtinæ teisæ sukurti vienà lingvistiðkai suvokiamà tautinæ valstybæ.

Ðis darbas yra tarpdisciplininio pobûdþio. Èia aprëpiamos filologijos, politologijos, etnologijos ir istorijos sritys, todël jo rezultatais galës naudotis ávairios mokslo ir ðvietimo institucijos bei organizacijos, mokslininkai ir visuomenës veikëjai.

Atlikti tyrimai bus naudingi universitetams, moksliniø tyrimø institutams ir studentams, studijuojantiems pietø slavø filologijà, istorijà, etnologijà, nacionalizmà, sociolingvistikà ir politologijà.

Darbo aprobacija. Pagrindiniai darbo rezultatai þodþiu pristatyti: 1) Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Slavø filologijos katedros posëdyje (Vilnius, Lietuva, 1998 m. lapkrièio mën.); 2) tarptautinëje vasaros akademijoje „Regionai ir maþumos Didþiojoje Europoje, 2000“, kurià surengë Bozen/Bolcano Europos akademija (Brixen/Bressanone, Italija, rugsëjis, 2000); 3) studentø seminare „Serbø nacionalizmas ir Jugoslavijos skilimas“, organizuotame Vilniaus universiteto Tarptautiniø santykiø ir politologijos instituto (Vilnius, Lietuva, 2000 m. lapkrièio mën.); 4) tarptautiniame seminare „Lingvistinis nacionalizmas dabartinëje Europoje“, organizuotame Lietuvos respublikos Etniniø maþumø ir emigrantø departamento (Vilnius, Lietuva, 2001 m. spalio mën.).

DISERTACIJOS TURINYS

Disertacijà sudaro ávadas, keturios dalys, iðvados, priedas, literatûros sàraðas ir publikacijø disertacijos tema sàraðas.

ÁVADÀ sudaro devyni skyriai: 1) darbo objektas ir tikslas, 2) disertacijoje panaudoti istoriniai ðaltiniai, 3) tyrimo metodika, 4) hipotezës, 4) darbo aktualumas ir visuomeninë svarba, 5) darbo naujumas, 6) svarbiausi moksliniai darbai disertacijos tema, 7) teoriniai ir praktiniai disertacijos svarbos aspektai, 8) disertacijos rezultatø taikymas ðvietimo ir mokslo darbuose, 9) teorinë ir ideologinë serbø ir kroatø nacionalizmo ir tautinës identifikacijos sistema XIX amþiaus pirmojoje pusëje.

PIRMOJI DALIS: Serbai XIX amþiaus pirmoje pusëje. Ðioje dalyje apraðomas istorinis laikotarpis, kuriuo V. S. Karadþiãius ir I. Garaðaninas raðë savo ideologinius ir programinius darbus, bei politinë, socialinë, kultûrinë ir ekonominë serbø padëtis bei raida XIX a. pirmojoje pusëje. Tuo metu istorinës ir etninës serbø teritorijos priklausë dviem valstybëms – Habsburgø monarchijai ir Osmanø imperijai.

Pirmas skyrius: Serbai Osmanø imperijoje. Turkø valdas Balkanø pusiasalyje sudarë keli paðalukai, didþiausi administraciniai-teritoriniai vienetai Osmanø imperijoje. Serbijos istorijoje svarbiausià vaidmená suvaidino Belgrado paðalukas (nuo Dunojaus ir Savos upiø ðiaurëje iki Ibaro upës pietuose ir nuo Drinos upës vakaruose iki Poreèkos upës rytuose), kuris administraciðkai buvo padalintas á dvylika nahijø, arba srièiø. Centrinæ ir pagrindinæ Belgrado paðaluko dalá sudarë Ðumadijos [„Miðkinga vietovë“] regionas (nuo Kolubaros upës vakaruose iki Didþiosios Moravos upës rytuose ir nuo Dunojaus ir Savos upiø ðiaurëje iki Vakarø Moravos upës pietuose), kur 1804-1815 metais ávyko du sukilimai prieð turkus. Vëlesniais deðimtmeèiais ðis paðalukas tapo nepriklausomos Serbijos, o dar vëliau – Jugoslavijos centru.

Visi pietø slavai, gyvenæ Belgrado paðaluke, buvo staèiatikiai. Kituose paðalukuose pietø slavai staèiatikiai gyveno kartu su slavais musulmonais, turkais, pietø slavais katalikais bei su albanais katalikais ir musulmonais.

Antrasis skyrius: Serbai Habsburgø monarchijoje. XIX amþiaus viduryje dalis serbø gyveno Habsburgø monarchijoje (nuo1867 metø Austrijoje-Vengrijoje). Jie gyveno civilinëje (ne karinëje) Vengrijos ir Kroatijos dalyje (ðiaurës Kroatija, ðiaurës Slavonija, ðiaurës Sremas ir pietø Vengrija) ir karinio pasienio zonoje (pietø Slavonija, pietø Sremas, pietø Kroatija ir pietø Banatas), kuri atsirado prie Habsburgø monarchijos sienos su Turkija XVI amþiaus viduryje ir buvo padalinta á vienuolika kariniø srièiø. 1815 m. Vienos kongrese Habsburgø monarchijai gavus buvusias Venecijos þemes – Dalmatijà (dab. Kroatijos dalis) ir Boka Kotorskos álankà (dab. Juodkalnijos dalis) – serbø skaièius ðioje valstybëje labai iðaugo. Serbai èia turëjo istorines teises, kurias jiems privilegijomis suteikë Habsburgø imperatoriai.

Serbai buvo politiðkai, geografiðkai ir religiðkai padalinta tauta: Osmanø serbai, 1766 metais praradæ savo nepriklausomà baþnytinæ organizacijà Peãka Patrijarðija, priklausë Konstantinopolio (graikø) patriarchatui. Tuo tarpu Austrijos serbai turëjo susikûræ savo nacionalinæ nepriklausomà baþnytinæ organizacijà Karlovaèka Mitropolija, kurià kontroliavo Habsburgø monarchijos valdþia.

Pagrindinë Turkijos ir Habsburgø monarchijos serbø staèiatikiø dvasininkø uþduotis buvo iðsaugoti serbø tikëjimà, neleisti jø atversti á islamà arba katalikybæ. Todël jie sukûrë teorijà, pasak kurios serbø tautai priklausæ tik pietø slavai staèiatikiai. Serbø dvasininkija skelbë, kad serbiðkasis baþnytinës slavø kalbos variantas ir senoji kirilica yra serbø tautos simboliai. Kirilica buvo labai svarbi etniðkai miðriose vietose gyvenusiems serbams. Ji tapo reikðmingu tautinës identifikacijos simboliu, ypaè anø laikø Bosnijoje, Hercegovinoje, Slavonijoje, Dalmatijoje ir Kroatijoje.

ANTROJI DALIS: „Serbai: visi ir visur“ – Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus lingvistinis nacionalizmas. Ðioje dalyje analizuojama V. S. Karadþiãiaus lingvistinio serbø tautos identifikacijos modelio struktûra. Pirmaisiais trimis XIX a. deðimtmeèiais nacionalinës serbø politinio iðsivadavimo ir susivienijimo programos daugiausia buvo grindþiamos serbø istorinëmis teisëmis. Vukui Stefanoviãiui Karadþiãiui sukûrus lingvistinio tautiðkumo sàvokà serbø politinæ mintá papildë naujas aspektas.

Pirmas skyrius: Europos romantinio nacionalizmo idëjos ir pietø slavai. V. S. Karadþiãiaus idëjas veikë teorija, sukurta þymiausiø XIX amþiaus slavø filologø: serbo Dositejaus Obradoviãiaus, èekø Pavelo Josefo Ðafařiko ir Josefo Dobrovskio, ir slovënø Jernejaus Kopitaro ir Franco Mikloðièiaus. Ðie filologai teigë, kad tikroji slovënø kalba yra kaikininkø tarmë, kroatø kalba – èakininkø (ir ið dalies kaikininkø) tarmë, o serbø kalba – ðtokininkø tarmë. Visus slavø filologus, taip pat ir V. S. Karadþiãiø, veikë nauja, lingvistinë, tautinio identifikavimo samprata, kurià sukûrë þymiausi romantizmo laikotarpio vokieèiø filosofai, filologai ir kalbininkai W. von Humboldtas, J. G. Fichte, J. Grimmas, ir J. G. von Herderis. V. S. Karadþiãius ir kiti XVIII amþiaus pabaigos ir XIX amþiaus pradþios slavø filologai perëmë savo kolegø vokieèiø idëjas, kad kalba yra svarbiausias tautos rodiklis ir kriterijus, padedantis nustatyti etnines sienas, ir kad religija neatlieka lemiamo vaidmens, nustatant tautybæ.

Antras skyrius: V. S. Karadþiãiaus „lingvistiniø“ serbø teorija. Darbe Serbai: visi ir visur V. S. Karadþiãius nustatë tam tikrus serbø tautos identifikacijos kriterijus ir ið naujo suformulavo paèià tautos ir tautybës sampratà. Spræsdamas, kas sudaro serbø identitetà, V. S. Karadþiãius naudojosi vokieèiø lingvistiniais tautos identifikacijos modeliais. Pagrindiniu serbø tautinio identifikavimo rodikliu pasirinkæs ðtokininkø tarmæ, jis pavadino visus ðia tarme kalbanèius pietø slavus serbais. Kaip ir jo kolegos vokieèiai, V. S. Karadþiãius á tautos identifikacijos modelá neátraukë religinës priklausomybës ir pripaþino, kad serbai iðpaþásta tris skirtingus tikëjimus. Visus Bosnijos ir Hercegovinos gyventojus V. S. Karadþiãius laikë etniniais serbais, nes jie kalbëjo ðtokininkø tarme, bet pagal tikëjimà jis skyrë tris jø grupes: „graikø tikëjimo“ serbai (staèiatikiai), „Romos tikëjimo“ serbai (katalikai) ir „turkø tikëjimo“ serbai (musulmonai).

Istorikai, filologai, etnologai ir kalbininkai nesutaria, kuo V. S. Karadþiãius laikë ðtokininkø tarme kalbanèius katalikus (dauguma jø ðiandien laiko save kroatais). Savo darbuose V. S. Karadþiãius teigia, kad visi Romos tikëjimo ðtokininkai turëtø palaipsniui pradëti vadintis serbais; to nepadaræ, jie liktø be jokio savo tautybës pavadinimo.[9] Ðios V. S. Karadþiãiaus mintys leidþia daryti iðvadà, kad jis ðtokininkø tarme kalbanèius katalikus laikë serbais. Ðià iðvadà taip pat priëjo amerikieèiø istorikas Ivo Banacas ir serbø kalbininkas Petaras Milosavljeviãius.

Treèias skyrius: Dubrovniko literatûros palikimo klausimas ir „lingvistiniø“ serbø samprata. V. S. Karadþiãiaus „lingvistiniø“ serbø tautos samprata padarë didelá poveiká XIX a. ir XX a. serbø ir kitø tautybiø mokslininkams. Pirma, ði samprata buvo akstinas perþiûrëti etnines serbø teritorijas Balkanuose. Antra, dël V. S. Karadþiãiaus teorijos buvo atsisakyta pretenzijø á vakarø Bulgarijos, Albanijos ir didelës Makedonijos dalies teritorijas. Treèia, buvo pareikðta, kad Dubrovniko literatûrinis ir kultûrinis palikimas priklausàs serbams. Pastarasis teiginys tapo pagrindine serbø ir kroatø mokslininkø, politikø ir visuomenës veikëjø nesutarimø prieþastimi. XIX a. ir XX a. serbø pretenzijos á Dubrovniko kultûriná palikimà pirmiausia buvo grindþiamos V. S. Karadþiãiaus teorija, kad visi ðtokininkai yra etniniai serbai – Dubrovniko respublikos gyventojai kalbëjo ðtokininkø tarme, nors buvo katalikai. Nuo XV a. geriausi Dubrovniko literatûros kûriniai irgi buvo paraðyti ðtokininkø tarme. V. S. Karadþiãius ðiuolaikinës serbø bendrinës kalbos pagrindu pasirinko Dubrovniko ir jo apylinkiø rytø Hercegovinoje, kur buvo jo tëvø gimtinë, gyventojø tarmæ. Taèiau tà paèià tarmæ XIX amþiaus viduryje ðiuolaikinës kroatø bendrinës kalbos pagrindu pasirinko ir kroatø inteligentai, manydami, kad ðtokininkø tarme paraðyta Dubrovniko literatûra priklauso kroatø kultûriniam palikimui. Taigi XIX a.ir XX a. tiek serbai, tiek kroatai, remdamiesi kalbos kriterijais, savinosi Dubrovniko literatûriná palikimà ir teigë, kad buvusios Dubrovniko respublikos teritorija turi priklausyti jungtinei serbø resp. kroatø valstybei.

Ketvirtas skyrius: Etnografinis „lingvistiniø“ serbø ir pietø slavø paplitimas. V. S. Karadþiãius buvo ásitikinæs, kad „lingvistiniai“ serbai, t.y. tie pietø slavai, kuriø ðtokininkø tarmë yra gimtoji, sudarë daugumà gyventojø Bosnijoje, Hercegovinoje, Juodkalnijoje, Slavonijoje, Kroatijos karinio pasienio zonoje, pietø Dalmatijoje, Serbijoje, pietø Vengrijoje (ðiandieninëje Vojvodinoje) ir Kosove bei Metohijoje. Taèiau V. S. Karadþiãius negalëjo tiksliai nustatyti serbø tautos pietrytinës ribos, nes neþinojo, kiek serbø (t.y. ðtokininkø tarmës vartotojø) gyveno Albanijoje ir Makedonijoje. 1834 metais keletas pirkliø já informavo, kad vakarø Makedonijoje yra apie 300 vadinamøjø „serbø“ kaimø. Taèiau jis suabejojo ðios informacijos tikslumu, iðgirdæs, kad tø kaimø gyventojai kalba „slavø kalba“, nes tai galëjo bûti ir bulgarø, ir serbø kalba. V. S. Karadþiãius pripaþino, kad vakarø Bulgarijoje (Torlako ir Zagorjës regionuose) yra zonø, kur kalbama pereinamuoju ðtokininkø tarmës ir bulgarø kalbos dialektu, bet á ðtokininkø tarmës zonà jis neátraukë Albanijos ir didelës Makedonijos dalies. V. S. Karadþiãius tegalëjo padaryti iðvadà, kad ðtokininkø tarme tikrai kalbama teritorijoje tarp Timoko upës (dab. Serbijos ir Bulgarijos siena) ir Ðaros kalno (dab. Serbijos ir Makedonijos siena).

TREÈIOJI DALIS: ,,Projektas“ – serbø-ðtokininkø valstybës sukûrimo planas ir programa. Ðioje dalyje analizuojama I. Garaðanino lingvistiðkai suprantamø serbø jungtinës valstybës sukûrimo projekto struktûra. Serbø tautinio valstybingumo ideologija pasiekë paskutinæ raidos pakopà, kai Ilija Garaðaninas, vadovaudamasis istorinëmis ir nacionalinëmis serbø teisëmis, sukûrë visø serbø ir jø þemiø sujungimo á vienà tautinæ valstybæ planà. Jo Projektas tapo vienu svarbiausiø darbø pietø slavø politinës minties istorijoje. Jis stipriai paveikë XIX a. ir XX a. serbø nacionalinës programos ir uþsienio politikos raidà. Ðis 1844 metais paraðytas darbas buvo slaptas dokumentas, pateiktas tik Serbijos princui Aleksandarui Karadþordþeviãiui I (1842–1858). Austrijos-Vengrijos diplomatø sluoksniams jis tapo þinomas 1888 metais, o dar didesnë auditorija su juo susipaþino 1906 metais, kai já iðspausdino Belgrado þurnalas. Darbo originalas neiðliko, tekstà galima atkurti tik ið keliø iðlikusiø kopijø. I. Garaðaninas princui Aleksandarui pateikto Projekto nebaigë, todël jo valstybingumo idëjos interpretuojamos labai ávairiai.

Pirmas skyrius: „Projekto“ ideologiniai pagrindai. I. Garaðaninui didelá poveiká turëjo trys darbai, paraðyti 1843 m. ir 1844 m. ir iðversti á serbø kalbà, – lenkø princo Adamo Jerzio Czartoryskio (1770–1861, jis tuo metu buvo lenkø emigrantø Prancûzijoje lyderis), Didþiosios Britanijos diplomato Davido Urkwarto (tuo metu jis buvo Czartoryskio agentas Serbijoje) ir èeko Francisco (Frantiðeko) Zacho (tuo metu jis buvo slaptas lenkø emigrantø atstovas Belgrade). Jie siekë sukurti jungtinæ pietø slavø valstybæ, kuriai vadovautø Serbija. Ði valstybë, pasak jø, uþkirstø kelià Rusijos ir Austrijos politinei átakai Balkanuose. Taèiau I. Garaðaninas neparëmë plano sujungti Serbijà ir visas Habsburgø monarchijoje esanèias pietø slavø teritorijas á vienà federacinæ valstybæ. Prieðingai, jis siekë sukurti centralizuotà serbø tautos valstybæ, kuri sujungtø visus serbus ir á kurià áeitø kai kurios (bet ne visos) istorinës serbø þemës.

I. Garaðaninas planavo sukurti serbø, o ne pietø slavø jungtinæ nacionalinæ valstybæ dël dviejø prieþasèiø: 1) jis, kaip ir vokieèiø romantikai, gynë etniðkai vientisos valstybës idëjà; 2) jis manë, kad daugiatautë pietø slavø valstybë dël daþnø kovø tarp tautø gali subyrëti. Jo manymu, tik etniðkai vientisa valstybë gali bûti stabili.

Mano nuomone, I. Garaðaninas perëmë V. S. Karadþiãiaus lingvistinæ tautiðkumo sampratà ir serbais laikë tik ðtokininkø tarme kalbanèius pietø slavus. I. Garaðaninas neátraukë Makedonijos á lingvistiðkai suprantamø serbø tautos valstybës planà, nes pritarë V. S. Karadþiãiaus nuomonei, kad Albanijoje ir didesnëje Makedonijos dalyje ðtokininkø nëra. Jis taip pat pritarë V. S. Karadþiãiui, kad visi Bosnijos ir Hercegovinos gyventojai laikytini „lingvistiniais“ serbais, todël Bosnijà ir Hercegovinà átraukë á „lingvistiniø“ serbø tautos valstybæ. Be to, vakarø Bulgarijos teritorijas, kuriose, anot V. S. Karadþiãiaus, buvusios pereinamosios kalbinës zonos, I. Garaðaninas laikë ðtokininkø tarmës vartotojø teritorijomis. Pagal tà patá principà á lingvistiðkai suprantamà serbø valstybæ I. Garaðaninas átraukë ðias teritorijas: Kroatijos karinio pasienio zonà, pietø ir vidurio Dalmatijà, Slavonijà, Baèkà (tuo metu tai buvo pietø Vengrijos dalis, dabar – ðiaurës Serbijos dalis tarp Dunojaus ir Tisos upiø), Sremà (dab. ðiaurës Serbijos dalis tarp Dunojaus ir Savos upiø), Juodkalnijà, Sandþakà (dabar ðiaurinë ðios teritorijos dalis priklauso Serbijai, o pietinë dalis Juodkalnijai, dauguma jos gyventojø yra pietø slavai musulmonai ir kalba ðtokininkø tarme), Kosovà ir Metohijà (dab. Serbijos teritorijos, turinèios autonominës provincijos statusà) ir vakarø Banatà (tuo metu pietø Vengrijos dalis, o dabar Serbijos Vojvodinos provincijos dalis tarp Tisos upës ir Jugoslavijos–Rumunijos sienos). Palyginus I. Garaðanino jungtinæ serbø tautos valstybæ ir V. S. Karadþiãiaus lingvistiðkai suprantamø serbø paplitimà, matyti, kad I. Garaðaninas ir V. S. Karadþiãius serbams priskiria tas paèias teritorijas. Todël galima padaryti iðvadà, kad pagrindinis ideologinis I. Garaðanino jungtinës serbø valstybës sukûrimo principas buvo V. S. Karadþiãiaus lingvistinis tautos identifikacijos modelis. Taigi I. Garaðanino Projekte tariama „Didþioji Serbija“ buvo ne kas kitas, o jungtinë „lingvistiniø“ serbø tautos valstybë.

Antras skyrius: „Projekto“ struktûra, ir tikslas. Projektà sudaro trys dalys: 1) „Ávadas“; 2) „Serbijos politika“; 3) „Apie priemones, kurias galima panaudoti serbams siekiant savo tikslø“. Pirmojoje dalyje nagrinëjama to meto vidurio ir pietryèiø Europos politinë situacija ir prieinama iðvada, kad tolesnis vidinis Osmanø imperijos skaidymasis baigsis ðios daugiatautës valstybës þlugimu. Antrojoje dalyje aptariama Serbijos kunigaikðtystës nacionalinë politika ir teigiama, kad, þlugus Turkijai, Serbija galëtø iðvaduoti ir prisijungti visas osmanø okupuotas serbø gyvenamas teritorijas. Ðioms teritorijoms priklausë: Bosnija, Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Metohija ir Sandþakas. I. Garaðaninas iðkëlë idëjà sukurti platø nacionalinës propagandos tinklà ir ákurti serbø nacionalines agentûras Habsburgø monarchijoje. Tai rodo, kad jis ketino á jungtinæ serbø tautos valstybæ átraukti ir visas Habsburgø monarchijoje buvusias serbø gyvenamas þemes.

Að priëjau iðvadà, kad I. Garaðanino galutinis tikslas buvo suvienyti pietryèiø Europos serbus, o ne visus pietø slavus. Vadinasi, XIX amþiaus Serbijos kunigaikðtystë turëjo prasiplësti vakarinëmis Balkanø teritorijomis, gyvenamomis „lingvistiðkai“ suprantamø serbø, bet ne pietø Balkanø teritorijomis, kur „lingvistiðkai“ suprantami serbai buvo iðnykæ arba sudarë maþumà. I. Garaðaninas negalëjo paremti viduramþiø Serbijos valstybës ekspansijos á pietus politikos,[10] nes propagavo vokieèiø romantikø principà kurti nacionalinæ valstybæ pagal aksiomà: „viena kalba – viena tauta – viena valstybë“.

Treèias skyrius: I. Garaðanino programos ágyvendinimo etapai ir bûdai bei jungtinës serbø valstybës vidaus struktûra

I. Garaðaninas kûrë savo planus, tikëdamasis, kad Osmanø imperija ir Habsburgø monarchija greitai subyrës. Jo manymu, suskilus ðios valstybëms, svarbiausia Serbijos pareiga turëtø bûti sujungti visus etninius serbus (ir tam tikras, bet ne visas, serbø istorines þemes) á vienà tautinæ valstybæ. Jungtinës Serbijos valstybës ðerdimi turëtø bûti Serbijos kunigaikðtystë, kuri tuo metu Osmanø imperijoje turëjo autonominio duoklininko statusà.

I. Garaðaninas numatë du serbø jungimosi á tautinæ valstybæ etapus. Pirmajame etape Serbija turëjo prisijungti visas lingvistiðkai suprantamø serbø etnines þemes (áskaitant kelias, bet ne visas, serbø istorines þemes) Osmanø imperijoje: t.y. Bosnijà, Hercegovinà, vakarø Bulgarijos dalá (kurià V. S. Karadþiãius laikë „pereinamosiomis zonomis“), Juodkalnijà, Sandþakà, ðiaurës Albanijos dalá (Skadaro miesto apylinkes) ir Kosovà bei Metohijà. Antrajame etape Serbija turëjo prisijungti lingvistiðkai suprantamø serbø þemes Habsburgø monarchijoje: Kroatijà, Slavonijà, Sremà, Baèkà, Banatà ir Dalmatijà. Ðitoks tvarkaraðtis turëjo atitikti I. Garaðanino prognozæ, kad pirmiausia suskils Osmanø imperija, o po to Habsburgø monarchija.

I. Garaðanino jungtinës serbø tautos valstybës sukûrimo programa turëjo bûti vykdoma dviem bûdais: 1) pradedant nacionaliná iðsivadavimo karà prieð Osmanø imperijà, o vëliau – prieð Habsburgø monarchijà ir 2) skleidþiant tautinæ propagandà ir ákuriant nacionalines-patriotines þvalgybos agentûras Habsburgø monarchijoje bei vakarinëje Bulgarijos dalyje.

I. Garaðaninas palaikë idëjà sujungti su Serbijos kunigaikðtyste (o ne prijungti prie jos) visas Balkanø þemes, gyvenamas lingvistiðkai suprantamø serbø. Jis siekë sukurti centralizuotà valstybæ, panaðià á Serbijos kunigaikðtystæ, bet neturëjo omenyje federacijos ar konfederacijos. I. Garaðaninas tikrai neketino, kaip teigia kai kurie Kroatijos istorikai, „iðvalyti“ etniðkai vientisà Serbijà nuo kitø tautybiø (neserbø) gyventojø ar vykdyti jø genocidà. Jo planuojama jungtinë Serbija turëjo sujungti tik serbus, t.y. ðtokininkø tarmës vartotojus. Slovënai (kaikininkø tarmës vartotojai) ir kroatai (èakininkø tarmës vartotojai) turëjo likti uþ Serbijos ribø.

KETVIRTOJI DALIS: Istoriografijos ávertinimas. Ðioje dalyje analizuojami Jugoslavijos ir kitø ðaliø istorikø darbai apie V. S. Karadþiãiaus lingvistiná serbø tautos identifikacijos modelá ir I. Garaðanino serbø jungtinës valstybës projektà. Tokiø darbø autoriai skyla á dvi grupes, kuriø nuomonës visiðkai prieðingos.

Pirmas skyrius: „Serbai: visi ir visur“. Pirmoji kritikø grupë teigia, kad V. S. Karadþiãius, apibrëþdamas tautas vidurio ir pietryèiø Europoje, pasinaudojo tuo metu þymiausiu tautos apibrëþimo modeliu (vokieèiø romantikø sukurtu lingvistiniu tautos identifikacijos modeliu). Pasak ðiø kritikø, V. S. Karadþiãius buvo teisus, laikydamas ðtokininkus katalikus ir unitus „lingvistiniais“ serbais (dauguma jø ðiandien laiko save kroatais), nes, jø manymu, kroatø kalbà sudaro ne ðtokininkø, bet èakininkø tarmë. Ði kritikø grupë pritarë teiginiui, kad visi ðtokininkai katalikai ir unitai yra buvæ staèiatikiai; jie atsivertë á katalikybæ, bet iðlaikë savo gimtàjà – ðtokininkø – tarmæ. Taigi pirmoji kritikø grupë pabrëþia, kad V. S. Karadþiãiaus lingvistinis pietø slavø tautinës identifikacijos modelis buvo sukurtas pagal laikotarpio, kuriuo gyveno V. S. Karadþiãius, dvasià.

Antroji kritikø grupë teigia, kad V. S. Karadþiãius buvo didþiosios Serbijos ideologas ir savo darbe Serbai: visi ir visur suformulavo didþiosios Serbijos sukûrimo pagrindus. Pasak ðios grupës kritikø, V. S. Karadþiãiaus netolerancijà neserbø tautybës pietø slavams árodo jo poþiûris á ðtokininkø katalikus (daugelis jø ðiandien laiko save kroatais), kuriuos jis laikë „Romos tikëjimo“ „lingvistiniais“ serbais. Ði kritikø grupë mano, kad V. S. Karadþiãius savo „lingvistiniame“ serbø tautos identifikacijos modelyje suformulavo didþiosios Serbijos sukûrimo mokslinius pagrindus. Jie lygina V. S. Karadþiãiaus darbus su slovënø filologo Jernejaus Kopitaro darbais, kuriuose teigiama, kad visi kaikininkø tarmës vartotojai (daugelis jø dabar laiko save kroatais) yra „lingvistiniai“ slovënai ir kad kroatai tëra èakininkø, o ne ðtokininkø ir kaikininkø, tarmës vartotojai.

Skyriaus paskutinëje dalyje analizuojamos skirtingos mokslininkø nuomonës apie bendrinæ kalbà, kurià kroatø nacionalinio atgimimo lyderiai paskelbë kroatø bendrine kalba. Ði kalba ið tikrøjø buvo V. S. Karadþiãiaus kurta serbø bendrinë kalba, grindþiama ðtokininkø tarmës literatûrine tradicija.

Antras skyrius: ,,Projektas“. Serbijos, Kroatijos ir kitø ðaliø istorikai karðtai diskutuoja dël I. Garaðanino idëjø. Viena istorikø grupë ásitikinusi, kad I. Garaðaninas (kuris raðydamas Projektà, buvo Serbijos Vidaus reikalø ministras) siekë sukurti serbø tautos valstybæ, remdamasis tik serbø istorinëmis valstybinëmis teisëmis. Jie tvirtina, kad I. Garaðaninas savo kuriamos valstybës modeliu laikë XIV amþiaus vidurio didþiàjà Serbijos imperijà. Pasak jø, I. Garaðaninas á serbø nacionalinæ valstybæ ketino átraukti Osmanø imperijoje esanèias serbø þemes, nes jos priklausiusios viduramþiø Serbijos imperijai, ir neketino átraukti Habsburgø monarchijoje esanèiø serbø þemiø, nepriklausiusiø viduramþiø Serbijos imperijai (Serbijos imperija gyvavo 1346–1371 metais, bet suskilo jau 1355 metais). Ðios istorikø grupës manymu, I. Garaðaninas savo projekte visuomet rëmësi Serbijos imperija Stefano Duðano vieðpatavimo laikais (1331–1355; Stefanas Duðanas paskelbtas imperatoriumi 1346 m.), ðios imperijos sienos siekë Drinos upæ vakaruose, Savos ir Dunojaus upes ðiaurëje, Chalkidikës pusiasalá rytuose ir Albanijos pajûrá bei Korinto álankà pietuose. Taigi pasak ðiø istorikø, I. Garaðaninas istorinës Serbijos dalimis nelaikë Kroatijos, Slavonijos, Sremo, Baèkos, Banato, Bosnijos ir Hercegovinos teritorijø, nes jos neáëjo á viduramþiø Serbijos imperijà.

Antroji istorikø grupë, prieðingai, teigia, kad I. Garaðaninas siekë sukurti serbø tautos valstybæ, remdamasis ir etninëmis, ir istorinëmis valstybinëmis serbø teisëmis. Ðá poþiûrá pagrindþia paskutinis Projekto skyrius, kuriame I. Garaðaninas skatino tautinæ serbø propagandà Habsburgø monarchijoje bei serbø gyvenamose vakarø Bulgarijos þemëse. Taigi, pasak antrosios istorikø grupës, I. Garaðaninas ðias teritorijas laikë jungtinës serbø valstybës dalimis.

Norëdamas iðspræsti ðià problemà, iðanalizavau visà Projekto tekstà ir I. Garaðanino asmeninæ korespondencijà. Analizë rodo, kad I. Garaðaninas ketino átraukti á serbø tautinæ valstybæ Bosnijà ir Hercegovinà, bet ne Makedonijà. Pirmoji istorikø grupë teisi, teigdama, kad I. Garaðaninas siekë iðplësti XIX amþiaus Serbijà – ðá procesà viduramþiais buvo pradëjæ Serbijos valdovai, bet jø planai þlugo 1459 metais osmanams uþkariavus Serbijà. Taèiau ði istorikø grupë neteisingai interpretuoja I. Garaðanino „didþiosios Serbijos“ sampratà. I. Garaðaninas nenorëjo, kaip viduramþiø Serbijos valdovai, nukreipti Serbijos uþsienio politikos Egëjo ir Jonijos jûrø kryptimi. Todël nuomonë, kad I. Garaðaninas ketino á serbø jungtinæ tautinæ valstybæ átraukti Makedonijà ir pietinæ Adrijos jûros pakrantæ, yra neteisinga. I. Garaðaninas nesiekë Serbijos ekspansijos á Balkanø pusiasalio pietus, á jo planus áëjo vakarinës Balkanø pusiasalio þemës.

Spræsdamas ðtokininkø katalikø problemà, I. Garaðaninas, mano nuomone, sekë lingvistiniu V. S. Karadþiãiaus serbø tautos identifikacijos modeliu ir á lingvistiðkai suprantamø serbø tautinæ valstybæ átraukë visus vakarø Balkanuose gyvenusius ðtokininkus katalikus.

IÐVADA. Disertacijoje analizuojami XIX amþiaus pirmoje pusëje Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus ir Ilijos Garaðanino sukurti lingvistiniai serbø tautos identifikacijos ir Serbijos valstybingumo modeliai. V. S. Karadþiãiaus darbas Serbai: visi ir visur ir I. Garaðanino darbas Projektas ávairiø tautø, ypaè serbø ir kroatø, istoriografijoje interpretuojami ir suprantami labai skirtingai, per pastaràjá ðimtmetá jie sukëlë daug diskusijø ir nesutarimø.

Tautybës nustatymas, tautiðkumo idëjos ir tikslai bei ðiø tikslø siekimo metodai ir priemonës buvo svarbiausi XIX amþiaus serbø intelektualø ir politikø veiklos klausimai. Vuko Stefanoviãiaus Karadþiãiaus serbø tautos identifikacijos modelis ir Ilijos Garaðanino serbø politinio suvienijimo modelis buvo grindþiamas ideologiniais siekiais suvienyti visus serbus (Osmanø imperijoje ir Habsburgø monarchijoje) ir sukurti vienà etniðkai vienalytæ serbø valstybæ.

I. Garaðaninas siekë, kad ið Osmanø imperijos ir Habsburgø monarchijos iðsilaisvinæ serbai sukurtø jungtinæ serbø valstybæ, pagrástà lingvistiniu serbø tautos identifikacijos modeliu ir tik ið dalies serbø istorinëmis valstybinëmis teisëmis.

Naujas V. S. Karadþiãiaus lingvistiðkai suprantamø serbø tautiðkumo modelis, iðdëstytas straipsnyje Serbai: visi ir visur, ir naujas I. Garaðanino lingvistiðkai suprantamø serbø valstybingumo modelis, pateiktas darbe Projektas, atliko labai svarbø vaidmená Jugoslavijos politinës minties istorijoje. Serbø ir kroatø istorikai ðiuos modelius aiðkina skirtingai: dauguma serbø istorikø juos vertina kaip politinio ir kultûrinio serbø suvienijimo pagrindus, o dauguma kroatø istorikø juose áþvelgia serbø nacionalinës ekspansijos ir politinio dominavimo Balkanø pusiasalyje ideologinius pagrindus.

PRIEDAS: Lingvistinio tautos identifikacijos modelio vaidmuo ðiuolaikinës Europos tautø ideologijose. Tiriant lingvistinio tautos identifikacijos modelio vaidmená ðiuolaikinëje Europoje, analizuojami XX amþiaus paskutinio deðimtmeèio pradþios ávykiai Ispanijoje, Jungtinëje Didþiosios Britanijos ir Ðiaurës Airijos karalystëje, Prancûzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Moldovoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Pietø Serbijos Kosovo ir Metohijos provincijoje. Tyrimo tikslas – iðsiaiðkinti, koká vaidmená atlieka kalba Europoje po ðaltojo karo formuojantis nacionalinëms ideologijoms, ir palyginti ðiuolaikiná Vakarø Europos ir Rytø Europos lingvistiná nacionalizmà.

Tyrimo rezultatai rodo, kad XIX amþiuje sukurtas vokieèiø romantikø lingvistinis tautos identifikacijos modelis tebebuvo propaguojamas visoje Europoje XX amþiaus pabaigoje ir turëtø likti aktualus ir XXI amþiuje.

Taèiau ðiuolaikinës Europos lingvistinis nacionalizmas grindþiamas dviem skirtingais modeliais – prancûziðkuoju „pilietinës“ valstybës modeliu ir vokiðkuoju „etninës“ valstybës modeliu. Pirmajame modelyje visi valstybës pilieèiai priklauso tai paèiai tautai, kuri tapatinama su valstybës oficialiu pavadinimu. Visi tokios valstybës pilieèiai ástatymo ápareigojami vieðai vartoti vienà oficialià kalbà, tokioje valstybëje nëra etniniø-lingvistiniø maþumø. Ðá modelá pirmiausia siekiama ágyvendinti Prancûzijoje ir Jungtinëje Didþiosios Britanijos ir Ðiaurës Airijos karalystëje (ne Europos ðalyse – JAV ir Kanadoje).

Vokiðkojo „etninës“ valstybës modelio ðalininkai reikalauja, kad valstybës sienos atitiktø lingvistiná tautos paplitimà. Jie tautybæ apibrëþia pagal kalbà. Þlugus Tarybø Sàjungai, antrajai (socialistinei) Jugoslavijai ir Èekoslovakijai, kalba yra pagrindinis tautybës nustatymo kriterijus Rytø Europoje. Po ðaltojo karo eros ir dvipolio politinio-ideologinio Europos susiskaldymo vokiðkasis valstybës kûrimo modelis imtas taikyti visose (at)kuriamose valstybëse buvusios Rytø Europos teritorijoje. Ðiose valstybëse daugumos kalba skelbiama oficialia valstybine kalba, o maþumø kalbos turi ávairaus lygio teisines garantijas.

Publikacijos disertacijos tema:

1) „Nineteenth-Century Ideas of Serbian ‘Linguistic’ Nationhood and Statehood“ [Devyniolikto amþiaus idëjos apie serbø „lingvistiná“ tautiðkumà ir valstybingumà], Slavistica Vilnensis, Kalbotyra 49 (2), Vilniaus universiteto leidykla, 2000, ISSN 1392–1515, p. 7–24.

2) „Serbia Rediviva: Меморандум митрополита Стратимировића из 1804. г. о стварању словенскосрпске велике кнежевине“ [Serbia Rediviva: 1804 m. metropolito Stratimiroviãiaus memorandumas dël Didþiosios slavø serbø kunigaikðtystës sukûrimo], Slavistica Vilnensis, Kalbotyra 50 (2), Vilniaus universiteto leidykla, 2001, ISSN 1392–1517, p. 9–30.